Gelės žydi ir žiemą

Esame įsitikinę - žmonės neatsiranda mūsų gyvenime be priežasties. Jie kažką turi. Gerą ar blogo. Pamokančio ar įkvepiančio. Kabinančio arba atstumiančio. Bet kuriuo atveju, tie žmonės ateina ne šiaip sau.
Su kai kuriais susitikus gėda nueiti kakavos, nes yra mada gerti kavą. O su kitais nesinori eit, nes vienintelis atsiradęs garsas bus šaukšto maišomo į puodelį garsas arba nemalonaus siurbčiojimo. Ankščiau būčiau pasilikus ir bandžius šnekėti apie orą lauke. Atrodo, žodžių kitų nėra. Kartais tylos taip norisi, ir norisi girdėt tik girgdžantį sniegą, o kartais ta tyla tiesiog žudo! Sėdi kavineje, kurioje daug žmonių, kalbi su žmogumi ir jauti, kad pokalbis veda niekur... į niekur. Kad grįžęs namo jauties toks pats koks buvai ir kas iš to ? Ir žinot, yra žmonių, su kuriais net kava neskani ir net trys šaukšteliai cukraus to nepakeis. Skaudu, bet taip yra. Ne su visais gali valgyti picą. Ne su visais gali turėt drąsos žiūrėt į krentančias žvaigždes vasaros naktį.
Kartais susitikę tiesiog turi ką kalbėt. Nereikia pritariamai linkčioti, galvot, ką čia gero suskėlus, kad pagyvinti pokalbį. Viskas būna labai paprasta ir taip gera, kaip žmogus išties Tave klauso. Šiandien Vilniuje buvo beproto gražu. Nors aš labai nemėgstu žiemos. Ji šalta, nedraugiška, ir nėra dalykų, dėl kurios galėčiau ją mėgti, tačiau šiandien visas miestas tarsi...atgyjes. Žmonės vaikšto, juokiasi arba geria vyną senamiesčio kavinukese. Kiti, pagaliau džiaugiasi laiko atradę knygai arba tam, ką jie mėgsta. Ir manau visi žinome tą jausmą, kaip labai skauda, bet nežinai kodėl. Manau dėl to, kad mes tiesiog nekalbame, tada kaip galėtumėm tai daryti. Ir staiga, žiemos vakaras tapo ne toks ir pilkas. Ne toks šaltas ir liūdnas. Kaip žmogus Tau pasako ačiū, man visada yra žymiai brangiau už padovanotus auskarus iš HM'o.. ir tai su nuolaida.  Ir vis, tos mažos akimirkos. Kurias išgyveni. Žmonės, kuriuos pamatai. Kuriuos įkvepi Tu ir kurie įkvepia Tave. Šventės praėjo jaukiai ir ko daugiau norėt, kaip atrodo, ko daugiau reikia ? Ir atrodo, rytoj vėl būčiau atsikėlusi vienuolikta valandą dienos ir galvojus, kaip čia praleisti šią dieną. Rytoj norėsiu atsikelti kuo ankščiau, kad neskubant išgert arbatos ir suvalgyt skrebutį su nutelą. Ir pamenant anus metus, tuo metu buvau Romoje ir valgiau picas, o dabar esu Vilniuje. Ir matau, koks gražus miestas mane supa, nepaisant to, kas kartais užknisa ir rutina apakina, tačiau galiausiai, visos tos gatvės yra ten, kur Tu supranti, kas Tu esi ir kur norėtum būt. Viskas paprasta.
O kada Tu paskutinį karta jauteis gerai ?

Share:

Imbieriniai norai

Kažkada prieš Kalėdinė savaitė būdavo laukiamiausias metų laikas. Kuomet žmonės skubėdavo ir stumdydavosi šventinese mugese, norėdami pagriebti pačią geriausią dovaną. Aplink skambėdavo kalėdinė muzika ir ant kiekvieno prekystalio galėdavai rasti imbierinių sausainių. Kažkas žavaus tame tikrai buvo. Šiuo metu apie Kalėdas primena kava su cinamonu ir stovinčios eglutės kiekviename miesto kampelyje, bet širdyje vis jaučiasi užsilikęs ruduo, kuris net nesiruošia trauktis. Dovanų pirkimas šiais metais primena nesibaigianti gimtadienių maratoną, kur kiekvieną turi nustebinti vis kitaip.
Kuomet buvau maža, šventės būdavo didelė pompastika. Būdavo ir sniego, buvo labai gražių akimirkų, o brangesnė dovana atstodavo svarbumo skalę. Dabar geriausios dovanos tos, kurios primena Tau, ką reiškia jausti ir ką reiškia būt draugu. Ką reiškia tą emocija, kuomet gauni dovaną ir kuomet išpakuoji ją. Arba kuomet paskaitai mielą laiškelį, kuri gavai nuo brangaus žmogaus. Tuštumos nebelieka o širdyje prasideda Kalėdos. Kuomet atsikeli pakylėtas, net nekyla abejonių, kad stebuklai pildosi ir kitą kartą nutiks kažkas tokio, kas privers Tave pasijausti laimingam.
Iš vienos pusės, dabar labai džiaugiuosi, kad užaugome ir labiausiai vertiname tas dovanas, kurias galime pajausti ir perteikti kitiemas. Kuomet didžiausia dovana- demesys ir gražus žodis. Kuomet didžiausias pasiekimas, ne tai, kiek fainų žmonių sutikai, bet suvokimas, kad turėjai puikią galimybę juos visus sutikti. Geriausias įvykis, ne tas kur facebooke sulaukė daugiausiai laikų, o tas, kuriuo kartais gyveni pilkom dienom ir pasakojant akys spindi iš džiaugsmo ir vėl perteikti tai. Arba tie, kuriuos lygišiol prisimeni. Kaip pati lietingiausia diena būdavo tiesiog diena, ir lietus jos nesugadindavo. Geriausias rytas ne tas, kuomet pramiegi pusę dienos, o tas kuris prasidėjo su šypsena ir kuomet iki pietų padarai visus reikalingiausius darbus. Jaučiu, per šias Kalėdas mano vertybės pasidarė visai kitokios, negu prieš pora metų.  Svarbūs tampa tie dalykai, apie kuriuos seniau kalbėdavom, o dabar siekiame jų labiau negu vaikai saldainių.
Noriu jaukios šventės.
Kartais viskas ko reikia, grįžti namo, pasidaryt arbatos, kad ir kaaaip durnai tai skamba, ir giliai širdyje pajausti, kad esi namuose. Esi ten kur turi būt, žmonės Tave myli, Tu esi toks, koks nori būti, o tai ką galėjai pakeisti - pakeitei, o ko nepakeitei, tas dar bus.
Nenustok svajoti, nes ne visada namus atrandame iš pirmo karto.

Share:

Niekas niekada to nepasakys. Kodėl drugeliai neskraido žiemą?

Kartais begalo norisi išsikalbėti, nors Tu ką. Net tada, kaip normalių dalykų pokalbiui rodos ir nėra, kažkas begalo neramina ir net ant žemes atsisėdi, kad suvokti, kas darosi Tavo galvoje ir iš kur tiek nereikalingų minčių galvoje. Kartais tas noras išsikalbėti nereiškia, kad dalykai tekeję savo vaga, netyčiomis pakrypo visai kitu keliu. Kartais tiesiog labai norisi pasisakyt, pasidalint. Pasakyt kaip jautiesi, nesislepiant po jokiais bet, jo ir am nežinau. Vis dėl to, prigesintos šviesos namuose niekados nereiškė, kad viskas yra gerai ir šiluma sklinda iš visų kambarių. Vaikysteje slėpdavomes po anklodėmis pamatė kažką, kas mus gąsdina... šiuo metu, nežinia kiek anklodžių reikėtų vien tam, kad pasijaustum tvirtas, kad atrėmtum negatyvą ar kitų žmonių pyktį. Šiandien vietoj to, kad bėgti namo ir parsimetus daiktus ant lovos ir kažką daryti, nusprėndžiau prasieiti kur senai buvau. Tiesiog viena. Kaip kokia lopė. Bet kartais to taip reikia. Reikia labiau, negu kito žmogaus šalia. Eini lėtai ir neskubėdama, kiek daug pamatai apie save. Kiek pasikeitė, kad Katedros aikšteje jau stato eglutę, o miestas ruošiasi Kalėdoms. Ir taip greitai ? Galvoje, dar ruduo, o štai tuoj prasidės visa Kalėdų karštinė su visais stebuklais stebukleliais, pašėlusiais žmonėmis ir lemputėmis ant kiekvieno kampo.. ir būnant meganuoširdžiai, tikrai nenoriu vaidinti, kad  labai džiaugiuosi tuo. Kodėl mes tiek vaidiname, tiek prieš kitus, prieš tikrus ir gerus draugus ? Prieš tėvus ir galiausiai sau pačiam. Aš tai padarysiu. Aš tai pasakysiu. Aš numesiu svorio. Aš pakeisiu darbą. Atrodo be žiupsnelio melo nėra dienos. Kaip nėra dienoje kavos, taip nėra ir tiesos ir viskas kas mus supa atrodo yra netikri žvilgsniai ir pasimetę žmonės. Žmonės, kurie kažkada stovėjo tvirtai dabar patys norisi būt palaikomi ir suprasti. Kaip viskas taip greitai keičiasi, nieko keisto, kad ir patys metai eina į pabaigą. Nesakau, kad gyvenimas blogas, pilnas negatyvo, bet kaip ši diena pirmadienis ir oras primena depresijos kupiną filmą . Bet ne visos dienos tokios pilkos, juk atsisukus atgal, pamatai, kad viskas būna geriau negu gerai, tačiau tokiom dienom, viskas žemiau žemės ir viskas ką turi, tai popierius ir tušinukas, kad niekas negalvotų, kad Tavo gyvenimas nieko vertas, šita diena tiesiog nuėjo ne ta linkme ir viskas bus geriau kitą dieną. Juk tam ir yra skirtas rytojus.

Share:

Mano Italija

Kartais grįžti namo ir jautiesi tokia tuščia. Net nebeturi nieko pasakyti, nebenori nieko padaryti. Nori pamiegoti, net jeigu išsimiegojai ir nori pasedėt tyloje, net jeigu visą dieną bandei jos išvengti. Aš dievinu keliauti. Net mažiausia kelionė kažkur toliau priverčia Tave pasijausti kažkuo kitu. Leidžia Tau būti kitokiu. Atsikėlus ryte, išėjau į nežinomą miestą tyrinėti jo gatvių. Net nustebau, kiek daug žavingų dalykų savyje gali slėpti mažas ir nelabai kam žinomas Italijos pajūris. Net nepamenu, kada mačiau jūra, o čia ir savo vykeliškumo dėka, net pajaučiau ją savo kojomis. Palikau užrašą ant jūros ir tiesiog išlekiau ieškot savęs. Jo, žinoma.
Kelionės, tai tarsi mažas bėgimas nuo savęs. Tai begalo smagu, sulaiko kvapą ir verčia šiurpuliukus atsirasti ant Tavo odos, žinant, kad tuoj skrisi kažkur, o rytoj atsikelsi svetimo miesto lovoje. Ir tai taip atpalaiduoja, nes jausmas toks, lyg visi prieš tai ant širdies guleję akmenys nurieda ir Tu gali būti kitu žmogumi. Net nebūtina sakyti savo vardo, juk greičiausiai tų žmonių nesutiksi. O ką gali žinot, kaip pasaulis toks mažas. Kaip pažįstami tampa draugais, o draugai - pažįstamais. Kaip svarbūs žmonės, tampa mažiau svarbesnį arba išviso praranda savo svarbą mūsų gyvenime. Viskas laikiniau už ausinių iš TIGERIO veikimą. Gelės vysta, lapai krenta, žmonės grįžta namo ir jų rankinese pilną lapelių su užrašais - pilna dalykų, kuriuos jie norėjo padaryt, pilna minčių - kurias norėjo pasakyt ir nepasakė. Ir žodžiai užrašyti ant smelio, galiausiai nuplaunami stipriausios bangos.  Mano Italija buvo saulėta - labai gera grįžti namo. Nors darbų iki kaklo, ir Tu vėl vos viską spėji, bet tik taip įvertini dvi valandos kavos, su geriausia drauge prilygstančia sesei. Tik tada įvertini tuos šeimyniškus šeštadienius ir neskubančius sekmadienius su knygomis ir filmais lovoje, bei rytiniais išėjimais išgert kavos arba, kad ir apsipirkti. Tik nemiegant naktį įvertini, kaip gera miegoti savo lovoje ramia sažine ir sakyti sau 'Šiandien aš padariau viską, ką turėjau. ir šiandien, miegu ramiai' . Ir kaip pamatai pigesnį lektuvo bilietą. Betkur. Frankfurtą, Londoną ar Paryžių..pagalvok. Ar jau atėjo TAS laikas, kada ir vėl turi atsukti nugarą ir apsimesti kitu žmogumi ?

Share:

Double Rainbow

LT
Tai kvailiausias šio blogo įrašo pavadinimas. Kažkam ši vasara - darbas. Kažkam - nesibaigianti savanorystė. Dar kažkam - jūra, Palanga ir gulėjimas pleže visą dieną. Vasara baigėsi. Tiksliau, rudeninis vėjas ir rudeninė saulė primena, kad šiandien vėl verčiame mūsų mėgstamiausią knygą, kuriai visada randame laiko. Kažkada su drauge skaičiuodavome minutes iki vasaros. Tuo metu, tai būdavo nuostabiausias dalykas, kurį net vertėdavo paskelbti savo feisbuko puslapyje. Bet dabar ne apie tai. Visados turėjau planą vasarai -ilgą, rožinį ir su punkteliais. Viskas tiksliai ir suplanuotai. Mano nusivylimu, dažniausiai sąrašas nebūdavo pilnai įgyvendinta, vos galėdavau padėti 'atlikta' prie kiekvieno punktelio. Vis galvodavau, ką reiškia tas "gyvenk gyvenimą"  arba "gyvenimo vasarą". Skambėdavo kaip eilutė iš kino filmo. Dabar, aš jaučiuosi tokia.. kitokia. Vasara praėjo staigiai. Prisidėjau prie konferencijos organizavimo. Vėl dirbau su vaikais krepšinio stovykloje ir atradau, kad tai mane daro laiminga. Dalyvavau konferencijoje, kurioje supratau, ko aš galbūt norėčiau gyvenime, šnekėjausi su žmonėmis, kurie privertė pamąstyti apie save - kas esi, kuo nori būti. Kalbėjau su žmonėmis, kurie privertė patikėti savimi ir buvo šalia, kaip nereikėjo žodžių. Pasiryžau išvažiuoti savanoriauti į stažuotę į edukacinį projektą. Kinkos drebėjo kaip reikiant, mojuojant mamai oro uoste norėjau apsisukti ir bėgti atgal namo. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad aš to nepadariau, nes turbūt būčiau praleidusi savo gražiausią gyvenimo vasarą. Buvo ir dramų. Kaip gi be jų. Buvo draugysčių ir rožinių pažadų, kuriuos tesėdavom arba ne. Keliavau po puse europos. Sutikau žmonių, su kuriais juokiausi, verkiau apsikabinus, kukčiojau autobuse, ir gimtadienį švenčiau Bratislavoje, kurioje praleidau didesnę dalį savo vasaros. Ir jeigu kas sakytų, ar norėtum pakartot, aš sakyčiau "Taip". Nes aš tiek supratau, tiek išmokau ir tiek naujo atradau. Galiausiai, grįžusi namo pagaliau pamačiau šeimą ir šunį, kurio irgi buvau pasiilgusi. Susitikau su senais draugais. Papusryčiavau su savo drauge, ir man nepavyko įrodyti, kad išmokau planuoti savo laiką. Susitikau su drauge, kuri rodos stovi kryžkelėje, bet aš pati stovėjau joje du metus, ir galiausiai viskas susidėliojo į savas vietas. Pradėjau vėl suprasti, kodėl nusprendžiau savanoriauti. Aš supratau, kad net nepastebint, darai įtaka kitiems ir galbūt, net pakeiti jų gyvenimus.. Nes dalis to, labai didelė dalis to, padarė mane tokia kokia esu dabar. Dabar, esu pasiruošusi naujiems mokslo metams ir pirmam kursui iš naujo.
Saulė mano veide paliko strazdanas kaip pedsaką, o kelionės man atvere platų pasaulį ir atradau draugus iš pusės pasaulio. 
Gyvenimas yra gražus, kaip mes nusprendžiame jį tokį padaryti.
Jaučiuosi palaiminta turėdama šią vasarą.
Ačiū Jums, kad buvote jos dalimi.
Saulės nubučiuota,
Greta.
************************
EN
That's the most stupid name of post I ever wrote at my blog. For someone that summer is work. For other one - never ending volonteering. For someone else - sea, seaside and laying in the beach all day long. But summer is over. The autumn wind and autumn sunshines keep reminding me, that today we turning the chapter of our favorite book, for which we'll always find time for. Once upton a time, me and my best friend used to count minutes till the summer. In that time it was the most facinating thing and it was worth to post on facebook.  But now, not about this. I always used to had a plan for summer - long, pink with things to do. For my own disappointment, usually my list was not completed at all and I barely could cross my all plans I made for that summer. I didin't understood, what does the 'summer of your life' and 'living life' means.  It sounded like a line from a summer movie. Now I'm feeling.. different. Summer passed so fast. I joined the OC team, to organise the conference. I was working with little basketball players in the camp and I realised, that this makes me happy. I was attending the conference which made a huge impact to me and I realised, what I want to do in my life. I was talking with people, which made me think about me and myself - who I am and who I want to be. I was talking with people, who made me to believe in myself, even I didin't wanted to and they were next to me, when words wasn't neccesary.  I decided to go to an internship to the educational project in Slovakia. I was trembling, when I was reciding from my mom at the airport and I wanted to cry and run back home. Thanks God, I didin't. Because probably, i would miss the beautiest Summer, I had in my life so far. There was a lot of drama's. How is G without them ? There was a strong, lifelong friendships, pinky promises, which were not kept. Or they was kept. I travelled around the europe. I met a people, with whom I laughed, and cried, and hugged in once, I was sobbing when I was crying in a bus, and Rim's shoulder were there for me.  I was celebrating my 20 in Slovakia, which I was so scared of - that people will forget and I will celebrate alone, eating ice-cream and chocolate. And we had cake. I spent half of my Summer in Bratislava. 
I learnt a lot about the world and myself. When I came back, I wasn't so happy, but.. I saw my family and my dog. I met my old and beloved friends. I had breakfast with my best friend, and I didin't proved to her that I know how to plan my time now. I met my best friend, who is standing in the crossroad right now, when I used to stand for a two years.. But somehow, with my actions things changed and bad things passed away. I started to realise, why I want to do a volonteering things. I recognised, that you are doing impact to the other people, and probably to their lives by sharing your life stories and experience.  That kind of things made me I am today. Now, I'm feeling ready for the new university year. Again, from the first year. 
Sun left freckles on my face like a mark, that she's going away for 9 months, and travelling opened a big world for me and I found friends from all other the world. 
Life is beautiful, when we decide to make it happen.
I'm feeling blessed to have a summer life this.
Thank you, for being part of it.
Sunkissed,

Greta  

Share:

Tai visgi daug ar mažai ?

Skaičiuoti dienų nebėra prasmės. To, kas liko vargiai pavadinsi savaitę, o kaip prisimeni, kad dar prieš 41 dieną sedėjau susigūžusi ant lovos ir labiausiai už viską norėjau grįžti namo. Gal dar ir dabar noriu, bet kad dabar viskas apsivertė į kitą pusę, kitu kampu - nenuginčyjamas faktas. Kiekvieną rytą keliuosi su supratimu, kad liko vos porą dienų ir jau būsiu pakeliui į Vienos oro uostą su sunkiausiu lagaminu ir mintimis apie namus ir dvejopas akimirkas. Kiekvieną rytą atsikėlus pasižiūriu į veidrodį ir žiūriu į žmogų kurį matau prieš savę. Keistas jausmas, matyti save ir žinoti, kad viskas dabar yra visiškai kitaip.
Po šešių savaičių man buvo sakoma " Tu verksi kaip

važiuosi namo" , "Jūs busite viena didelė šeima" ir panašias paskatinančias frazes. O aš netikėjau nei viena iš jų, tik linksėjau galvą ir buvau išsigandusi, bet bijojau taip, kad tiesiog būdavau rami ir tik galvodavau.
O šiandien, tėtis parašė žinutę " Greta, liko trys dienos" . Ir aš susimąsčiau - jeigu ankščiau man būtų pasakę tuos žodžius būčiau begalo apsidžiaugus, bet dabar tie žodžiai sukelia begalo keistus jausmus ir keisrą savijautą. Kaip kas pradeda kalbėti apie išsiskyrimą, gerkleje atsiranda gumulas, jauti kaip trūksta oro. Mes esame viena šeima. Gal net daugiau negu šeima. Tu negali nebūti artimas su žmonėmis su kuriais gyveni po vienu stogu šešias savaites. Žmonės, su kuriais verki ir juokies. Žmonės, su kuriais keliauji po europą, bėgi į metro ir traukinius, atrandi kažką naujo ir bendro.

******
Dabar sėdžiu savo sessione, mano partneris kalba su studentais apie Feedbacka. Kad ir kaip buvo sunku susikooperuoti ir surasti kažkiek bendrų dalykų, paskutinę savaitę viskas verčiasi aukštyn kojomis. Nebebijai ateiti ir nežinoti kur eini, nebebijai pabandyti improvizuoti ir galiausiai, daryti tai dėl ko čia ir atvažiavai. Geriausias jausmas apima, kuomet turi šnekėti, o Tavęs klauso. Jautiesi ypatingai, lyg darydamas įtaka žmonėm kurie yra šalia Tavęs. Esi dalis kažko ir tas jausmas įkvepia keistis ir gyventi šią diena. Išmokau džiaugtis akimirkom. Ši vasara - kažkas stebuklingo. Ir pagaliau tai sakydama, aš tai jaučiu. Kažkada kalbėdama apie vasaras,  tiesiog sakydavau , kad jo, vasara buvo gera. Ir tiek, nieko daugiau. Nes tuo metu atrodydavo, kad paprasta ir beprasmiškai praleista vasara yra geriausia kas gali nutikti. 
Dabar sėdžiu, ir vėl jaučiu, kaip sunku darosi. Kaip nesinori važiuoti namo, krauti lagamino; kaip nesinori sedėti Vienos oro uoste prisimenant viską, kas buvo čia. Prisiminant žmones, kuriuos sutikai su kuriuos šnekėjai ir dalinaisi,.

Man liko trys dienos iki tol, kol pagrindinis dalykas šią vasarą bus išpildytas. 
Trys dienos. 
Net.
Tik. 

Share:

Tiesiame kelyje visada bus vienas kelias į šoną

Visgi kartais atsitinka taip, kad net norint skubėti nespėji. 

Kad atsikėlusi ryte susiemi už galvos nes nebežinai, ką čia darai, kad jausmas, kad čia ne Tavo vieta susimaišo su tuo, kad dar nepadarei tai, dėl ko čia važiavai.

Aną savaitę buvo pats geriausias savaitgalis. Tiesiog sedėdami kambarį, ketvirtadienio naktį sumąsteme, kad norime važiuoti į Vieną. Ir kuomet kitiem tai atrode nepasiekiamas dalykas, mes tiesiog paememė ir padaremė. Ir kitą vakarą, o gal tiksliau naktį jau valgemė picą kažkokioje kavineje, nes viskas buvo užsidarę. Ir buvome visi kartu. Naktį važiavome tuščiu metro ir juokemės iš kvailų dalykų. Kartais supranti, kaip tokie dalykai priverčia Tave pasijausti. Pasijausti dalimi kažko. Dalimi kažko gražaus. Gal Tu padarai kažko akimirką gražesnę. Gal kelionę. Gal, kažkam padarai gražesnę dieną arba gyvenimą. Gal kažkas pradeda ryta susirugęs, bet Tu sugebi priversti tą žmogų šypsotis. Ir taip, vienas kitam perduodi ką turi geriausią savyje. Kartais bijau, kad nuėjusi į vakarelį neturėsiu su kuo kalbėti ir visą vakarą prabūsiu vieną. O jeigu negalvoji, kartais nutinka taip, kad susipažįsti su begalo įdomiais žmonėmis, kurių galėtum ilgiausiai  klausyti paremus galvą delnu. 

Supratau, kaip svarbu yra dalintis tuo ką turi, ir negailėti to, ką vistiek galėsi nusipirkti. 

O šiandien pasižiūrėjau į skaičius - Slovakijoje liko 28 dienos. Atrodo, ką tik buvau atvažiavus ir buvo visos 40 , ir atrodo, ką tik sedėjau ant lovos ir geriau arbatą iš dubenelio, nes puodelis buvo kažkur, o aš galvojau, o gal grįžt namo ir nesinervuot ir tiesiog praleisti ramią vasarą prie baseino ? Kažkas sako, kad tik naktį gali gauti nerealių įspūdžių, bet aš manau, kad svarbiausia tiesiog būt savimi, nes galiausiai, tai kas Tu esi yra stipriausias dalykas tavyje.

Ką aš pagalvojau, kad kuomet atvažiavau norėjau kuo greičiau išvažiuoti,o dabar atrodo tiek dalykų prieš akis, ir jeigu kiekviena savaitė būtų tokia beprotiška kaip pastaroji, galėčiau rašyti knygą. 

 Ir poto kalbi kalbi ir vis norisi žmones su kuriais esi vadinti šeima. Nes kaip dar gali vadinti žmones, su kuriais būni nuo ryto iki vakaro, su kuriais jau ne tik juokies, bet ir verki, apsikabini ir duodi pažadus, gamini maistą ir juokiesi, nes nežinai kaip atskirti makaronus, duodi penkis, daliniesi paslaptim, darai nuotraukas ir žadi atvažiuoti bei pasveikinti su gimtadienio.

Idomu, koks bus jausmas, kaip liks 10 dienų ? O galiausiai, 1 ?

Pasimėčiau.

Share:

Kartais ateina jausmas

Pradžia - sunki. Čia kaip bėgimas - pradžioje Tau sunku bėgti, tada įsivažiuoji, pagauni antrą kvepavimą.  O dabar, realiai tas pats. Įsibėgeji ir jauti, kad.. na vis gi kažkas yra ne taip.
Viena diena praeina greitai, kad net nespėji pastebėti - kuomet nuo ryto sėdi mokymuose, grįžti, eini apsipirkti, nusipirki ledų, eini ir viskas taip lengva. Nueini ir su dvidešimtečiais, nepaisant amžiaus, suvalgyti Happy Mealo, gauni žaisliuką ir sėdit kaip vaikai ir kažkaip smagu. Bėgi į autobusą, nes nežinai, kada bus kitas. Kaip guli ant žolės, juokesi ir šnekiesi. Kalbi kalbi ir kalbi. Tyli, susižvalgai ir nusijuoki. Stovi balkone ir matai naktinę Bratislavą, kas iš tolo tamsoje atrodo visai nieko.. Ir juokesi nuoširdžiai, ir jautiesi labai jaukiai net nelaikydamas rankoje alaus ir jauti, kad žmonės Tave vertina ir be jokių kitų dalykų.
Tačiau visada po vakaro ateina rytas, ir ne tik nuo Tavęs ir Tavo nusiteikimo priklauso, kokia ji bus. Kartais būna taip nuobodu, kad vėl pradedi skaičiuoti dienas, kada važiuosi namo, arba pradedi paišyti žvaigždutes sąsiuvinio kampe.
Kartais žmonės, kuriuos pažįsti vos keletą dienų, pasidalina su Tavim tuo, ką kiti sako tik gerai papurtomi, Ir tai, per prievartą. Kartais, vėl suabejoji savimi ir klausi savęs, kodėl Tu tai darai. Kam ? Ir dėl ko ? Ar visa tai kažko verta?
Kartais ateina jausmas, kuomet atiduotum visą po pagalvę sukištą šokoladą, kad galėtum apkabinti savo žmogų. Ir pasakyti " Kaip gera, kad esi šalia" .
Kaip gera, kad yra su kuo pasidalinti ir pasikalbėti.
Kaip gera, kaip turi kam padėti galvą ant peties.
Kaip gera, ar ne ?

Share:

Mažais žingsneliais link

Atsikelus ryte girdi dainuojančius paukščiukus ir pliurpiančias kambariokes - vien tas faktas, kad gyveni su kambariokėm, man, tarsi iš auksinio narvelio išlindusiai yra begalo neįprastas ir keistas.
Ketvirta diena. Atrodo, dar tik pirma praėjo, ir jau tiek visko yra ką papasakoti ir apibūdinti ir yra apie ką pasišnekėti ir jau pradėdi gaudytis svetimame mieste,o gal Tau tik taip atrodo, kad jau viską žinai, nes tiesa tame, kad beveik nieko nežinai. Tik, kad iki Vienos visai netoli, kas tikrai yra prioritetas MUST VISIT sąraše.
'Kuomet kalbi apie namus, net apie counting days, Tavo akys spindi' - ir išties, kaip kas paklausia, kaip kas yra lietuviškai, arba, kaip ten pas Jus Lietuvoje ir tada Tu atsisėdi, suploji ir pradedi pasakot. Ir gal Tu niekada nesupratai, bet kaip kalbi ir šypsena atsiranda, ir žmonėm įdomu pasidaro ir mėgaujiesi to, kad žmonės išties nuoširdžiai domisi, tai kaip ten viskas pas mus. Čia, viskas žymiai brangiau, vietiniai - meh. Šiandien parduotuveje vienas vaikinas mūsų paklausė ar mes užsieniečiai ? Ir mes žinoma atsakėmė "taip" . Pardavėjas mum nusišypsojo ir netgi atsisveikino su mumis. Bet dauguma žiūri kreivai ir bruka savo slovakų kalbą. Ir ištiesų, kaip smagu būti tam, kuris padės. Nes supranti, kaip jaučiasi tie užseniečiai savoje šalyje, kuomet kažko neranda arba ieško.
Ar apsipratau ? Truputuką, ilgėsi namam jaučiu, stiprų, bet ne tokį, kad norėtųsi sedėt kampe. Aš - taip toli nuo namu, realiai - viena, be draugų ir čia yra puiki patirtis. Būti kažkuo, stengtis ir bandyti. Parodyti save, pamatyti, kaip persilauži, kaip klumpi ir vėl stojies.
Kaip atsikeli ryte, ir jau žinai ką veiksi rytoj.
Jūs galite ilsetis Palangoje, bet aš būsiu čia. Čia yra ką nuveikti. :)
Linkėjimai !
p.s. negeriau kavos jau penkias dienas. kažko trūksta.

Share:

1/ 42

O Vilniuje žolė žalesnė. O, Vilniuje irgi parsiduoda šitie ledai. O, šita vieta labai primena Vilnių. 
Taip ir panašiai, gal šimtą kartų per šią dieną. Šokas ? Mažytis, bet ne kultūrinis. Sunkiausi suvokimai, apie tai, kad nėra ką apkabinti, nėra ką pakviest išgert kavos į megstamiausią kavinę nes viskas nauja. Tai, kaip švarus popieriaus lapas. Nauji žmonės. Nepažįstamos vietos. Gatvės kurias išmini skersai išilgai ir vistiek jautiesi ne taip. Praėjo vos viena diena, o namai man jau yra brangiausia vieta. Šiuo metu namai primena tą laimingą vietą, kur laiminga mama kepa pyragus, o tėtis vedasi sūnus žiūrėti futbolo varžybų, o vakare visi susedę terasoje kalba apie tai, kokia diena buvo. Bet atvykęs ten kur nieko nepažįsti pagaliau supranti daugelį dalykų. Kad ir tebūnie tai pirmoji kelionės diena, dar prieš akis 42 dienos ir Tu vis dar jautiesi ne sava. Vaikštai gražiu miestu, geri limonadą ir vistiek kažko begalo, tiesiog siaubingai...trūksta. Ir trūksta ne tik žmonių. Trūksta žinojimo. Trūksta paprasto draugiško peties. Trūksta to juoko ir net savos kalbos. Aš niekada nemaniau,kad sedėsiu kažkur ir ilgesiuos namų taip, kaip dar nesiilgėjau. Bet kitą vertus, per anksti darytis išvadas, o pirmą diena baigėsi pokalbiu vėl matant artimus žmonės. Ir visgi gera pasiilgti, kaip yra ko pasiilgti. Gera jausti, kad žmonės Tavęs ilgisi. Nes Tu taip ilgiesi jų. 
Dar 42.

Share:

Su bijūnais rankose

Būna tokių įdomių ir ganėtinai vingiuotų dienų. Tokių, kuomet viskas yra nenuspėjama, nežinai, ką veiksi ir nežinai, kaip jausies. Kartais, Tau atrodo, kad jau esi rami. Vėjas taršo plaukus ( kad ir kaip filologiškai tai skambėtų), saulė šviečia ir net šokti jau noris.. ir vis pasirodo, pati pasirenki, kaip bus. Net negalvodama, pasirenki vieną ar kitą dalyką. Arba kelią. Tiesiausią, trumpiausią, su daugiausia žmonių, lygiausią. Bet tai, kad jis lygiausias, ne visados reikš, kad jis ramiausias. Kartais užtenka vieno žvilgsnio, kad pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Kad nuo vėjo pašiurptų odą arba išraustų žandai. Suakmenėja kūnas ir jauti, kad negali sau nieko padaryt. Kiti sakytų "Tu įsimylėjai", bet kaip durnai sako tie, kurie to nejautė? Kiti sako, taip būna kartą gyvenime. Pamatai žmogų ir kojas pakerta. Pirma meilės stadija? Galbūt. O būna ir tokių, kuomet viduje sukyla tikras chaosas ir Tu, bandęs bėgti ir užsidėti kaukę, ir vėl nekaltom akim žiūri ir bandai suprasti, kada tai spėjo atsitikti. Kada užleidome vietą kitiems, prie kurių mes nenorėjome skristi ? Nes aš norėjau skristi ! Norėjau šokti į nežinią ir man nebuvo baisu. Norėjau būti tokia, kokia įsivaizdavau ir piešiau save. Aš net nenorėjau lipti per save, norėjau jaust gyvenimą, ragaut akimirkas ir važiuojant dviračiu jausti vėja, nuskintį lapą nuo medžio, pagriebt bijūną iš močiutės kibirelio, pūsti muilo burbulus bėgant per rytinę vilniaus gatvę, prisimerkt pamačius saulę, atsigerti pirmą gurkšnį kavos vos prabudus, atsigulti ant smelio paplūdimyje, kuomet net smelis batuose nebūtu problema. Užsidėt apyrankę ant idėgusios odos, prisirinkti kriauklyčių prie jūros, atmušti teniso kamuoliuką skriejantį link Tavęs, pamatyti, koks gražus miestas kuriame gyveni, kokie gražūs žmonės Tave supa. Aš norėjau, kad tai būtu tikra, kad įgautu spalvas, kad žiema būtu kaip vasara, o galvoje dar liktų gelių žiedlapiai. Kad namuose būtų bijunų. Arba alyvų. Kad ryte girdėčiau pravažiuojančių mašinų garsa,o kaip reikia vilnelės čiurlenimą. Kad vakare grįžus namo, girdėčiau juoką sklindantį iš tėvų kambario. Dievinu akimirkas, kuomet šokant apsiverti kaip reikiant, kuomet bėga prakaitas bėgant maratoną, kuomet medžių žaluma apakina, kuomet po darbų prisėdi išgerti arbatos, kuomet taip skubi, kad nespėji nusilakuot nagų, kuomet panikuojant, vienas skambutis viską pakeičia. Kuomet bėgant į troleibusą spėji papietaut, ir susirašyt ką rytoj turi nuveikti. Gyvenimas toks nuostabus, o jame tiek daug spalvų ir jausmų. Ir aš visą tai patyriau, ir tikiuosi, visa tai bus ir toliau. Bet kame mano moralas?
Viskuo šitu norėjau pasidalinti su Tavimi.
Tikiuosi, dabar tu šypsaisi. Ir pasaulis šypsosi Tau.

Share:

Pabėgimas

Aš bėgu per akimirkas. Jos pralekia šitaip greitai. Pavasaris. Taip ilgai laukiam, ir lyg sugreitintame filme viskas ima ir pradingsta. Nublanksta knygos viršeliai gulintys ant palangės visai nepaliesti tavosios rankos. Nužydėjusios alyvos prarandą svaiginantį kvapą ir pavasarišką žavesį. Ir vis žadu sau nustoti bėgti. Kartais grįžtu namo, kuomet galvoje pilna minčių ir visi žmonės, su kuriais šnekėjai tą dieną Tave vis kažkaip paveikia, kad grįžęs sėdies ant žemės, pasiemi puodelį arbatos ir sėdi žiūrint į vieną tašką. Kartais visai nesvarbu, kad diena buvo labai gera ir Tau padarė skanią kavą, o saulė švietė visą dieną. Vis dažniau pamąstai, kas, kaip ir kodėl. Žinai, ko lauki, bet kartu ir taip bijai. Tie baimės jausmai, kuomet bijai ir net nelauki. Kaip ir lauki, bet namų paveikslas atrodo vis mielesnis. Jauti, kad nebemoki jausti ir nebeskiri jausmų, nebemoki sustoti ir suprasti,o gal aš per dažnai sustoju ir per daug galvoju, apie tai, apie ką neturėčiau galvot? Kartais aš tiesiog bėgu. Man atrodo, kad kartu su vėju, viskas ką blogo jaučiu tiesiog dingsta ir tampi švaresnė. Kartais man atrodo, kad tapau kitų žmonių taupykle. Taupau jausmus, išgyvenimus ir nuomonės. Girdžiu per daug, matau per daug, kartais tą, ko nenoriu matyti, dėl ko tampa liūdna ir skauda. Stoviu prieš save veidrodį, ir matau save. Ir klausiu savęs, ar kada nors buvai taip PILNAI pasiklydusi savyje, kaip dabar? Kuomet viskas susideliojo į savo vietas, bet į visiškai skirtingus stalčius. Noriu suprasti, kodėl visada būna taip panašu į filmą arba į knygas. Žemyn, aukštyn. Ir taip, ganetinai dažnai. Ir atsisėdus kavinės kampe nepradėsi geriau suvokti save stebėdama kitus. Bėgdama nuo savęs netapsi savimi. Pamiršusi kas svarbu, netapsi greitesnė. 
Pirma vasaros diena - ir man jau per daug. 
Ir žodžiai vėl atsimuša į sieną, akys leidžiasi žemyn, rausta žandai ir dreba kojos. Norisi rėkt, bet kartu ir juoktis iš savęs. Aš noriu bėgti.

Share:

Malonios staigmenos

Negaliu slėpti - aš vis dar prisimenu žiemą, kuomet einu jau vasarėjančiom vilniaus gatvėmis ir ragaudama tą pačią rytinę latę iš naujo atrandu vis naujesnę prasmę tame,kas atsitiko ir kaip yra dabar. Pamenu, viena diena buvo tokia sušikta,kad aš norėjau pravirkti vidurį gatvės ir man buvo nesvarbu, kad diena dar tik prasideda ir tai tik devinta ryto. Ir dabar,jau gegužė, Balandis praėjo lyg akimirksiu,bet taip buvo , nemeluosiu , pilnas įvairių emocijų ir atradimų menuo. Aš tiek nuveikiau,kiek atrodo net per vasarą kartais nenuveikia didžiausi tinginiai. Ankščiau gulėdama namie prie kompiuterio ir besižavinti serialų herojais, iškeičiau šiuos mažus ir žmogiškus malonumus į savęs ieškojimą. Pradėjau sakyti taip, užuot sakiusi griežtą ne ir vilkdama viską iki paskutinės akimirkos. Pradėjau įžvelgti žmonese gerą. Supratau,kaip smagu yra šnekėtis valandų valandas ir atrasti tiek bendrų dalykų,kiek net neįsivaizduotum. Kaip su kelis menesius pažįstamu žmogumi,gali tapti artimais draugais,kuris apie Tave žino ir nereikia daug pasakot.. Ir svarbiausia, akimirką po akimirkos,aš matau kaip mano pasaulis keičiasi. Sunku tai sakyti dar visai nedrąsiu tonu lyg vaikščiotum pirštų galiukais tamsiame koridoriuje. Tačiau..aš matau kaip aš augu. Aš pagaliau tai matau. Aš pagaliau nustojau skūstis žmonėmis, kurių nuomonė skiriasi nuo manosios. Aš pagaliau pradėjau vertinti akimirkas,kurias patiri. Aš pagaliau pradėjau nuoširdžiai juoktis ir nebijoti pasakyti. Dar žiemą aš taip bijojau kažką keisti. Aš nuoširdžiai maniau,kad viskas pasikeis savaime ir tada Tu suprati,kad už viso to stovi.....tu vienintelis. Balandis, buvo mano menuo. Dar nesu tiek atradusi,kiek atradau per šį mėnesį. Ankščiau keldavausi ryte ir tiesiog sliukindavau iš virtuvės į kambarį ,valgant tuos pačius pusryčius ir klausant to paties radijo. Aš nežinau kodėl,bet dabar rytai yra kitokie. Aš nuoširdžiai apsidžiaugiu sutikusi seną draugą vidurį gatves ir tai jau pakelia nuotaika. Kažkada maniau,kad esu viena. Ir jūs žinote ką? Visa ta žiema,tie praradimai,nuosmukiai ir bėgimai man pavirto į pačią nerealiausią dovaną,kurią esu gavusi. Kažkam tai macbookas, gal brangi suknelė. O man tai nuoširdi draugės šypsena ir palaikymas. Tikėjimas Tavo jegomis žiūrint į akis. Savęs,kaip tobulėjančios ir visko nežinančios asmenybės pripažinimas. Dovana man ? Suvokimas,kad pasaulyje yra tiek gražių dalykų. Tiek gražių ,nuostabių ir įkvepiančių žmonių į kuriuos žiūrint, norisi lygiuotis. Tie,kurie kiekvieną dieną priverčia Tave pasijausti žmogumi. Kaip lengva kalbėti,kaip turi su kuo lyginti. Aš jaučiuosi taip,tarsi tas jausmas,kurio aš taip ilgai laukiau atėjo pas mane. Aš noriu pasakyti dar daugiau,ką aš jaučiu ,ir aš žinau,kad aš pasirinksiu teisingą kelią.  Aš žinau,kad tie ,kam aš pasakoju savo istorijas manęs klauso. Aš žinau,kad net sedėdama viena kambaryje, aš nesu viena. Aš taip ilgai laukiau to,kada aš galėsiu sedėti ir šypsotis. Tiesiog,nes tas jausmas yra beprotiškai geras. Kuomet Tu jauti,kad esi ten kur turi būti. Tarp tų ,tarp kurių nori būt. Ir pagaliau,bent kartą, neklausant tėvų ir neklausant kitų nuomonės,elgiesi taip,kaip širdis Tau liepia. Ir žinai ką? Tai- velniškai geras jausmas. Mes visi turime tuščią vietą širdyje ar gyvenime iš praeities,dėl kod abar esame tokie,kokie esame. Kartais,mes gauname mažiau,negu tikimes gaut. Bet kartais vertingiausia ne tas ,kad sako,kad bus gerai,o tas kuris padaro gerai. Ir mūsų gražiausios akimirkos atsiranda tuomet,kuomet net nesitiki ,kad jos vyks. Kalbu iš patirties. :) Pagaliau.
Švelniai apkabinu,
Greta

Share:

BreakDownUp

Gyvenime būna daug kelių kuriais mes galime eiti. Vienus pasirenkam atsitiktai ,neklause nieko ir elgdamiesi taip,kaip mum atrodo reikia. Kitus renkames dėl to,kad kiti mūsų to prašo, ir negalvoja,kad galbūt tai nuves mus ne ten kur reikia ? Kitą kelią renkames ir tada,kada žinome ko norime ir esame tikri,kad tai pakeis dabartinį taką,kuriame vis dar stovime pasirinkimo kryžkeleje. Vieni veiksmai mus automatiškai paverčia darbščiais ir atsakingais,kiti mus paverčia apatiškais ir skatina mus nuobodžiauti. Dažnai nepagalvojame,ar pasirinkome savo kelią ir jį eiti būna labai sunku. O kartais ,jautiesi kaip žuvis vandenyje. Pamenu,prieš pora menesių,savaičių keli maži dalykai (gal ir dideli ) sujaukė visus planus ir išmetė viską ne į tas vietas . Toks jausmas,lyg tai kas turėjo nutikti nutiko . Neišvengiamai. Ir tai privertė susimąstyt. Bet tada norėjosi bėgti ,daryti,taisyti situacija. Ir tuo metu 'kažkas' buvo geriau negu nieko.Tuo metu viskas ėjo taip lėtai,kaip būna filmuose arba kuomet labai kažko lauki ir rodos visas laikas eina taip lėtai jog per tiek spėtum tiek padaryt. Tačiau tokiom akimirkom ,Tu daug ką supranti. Tas laikas ir tie dalykai Tau duoda tai,ko dažniausiai mes per skubėjimą,lekimą ir begimą nespėjame - laiko pamąstyti. Pagalvoti apie save,kas Tau idomu. Ko tu nori. Pagulėti lovoje žiūrint į lubas,o kitą dieną jau žinot,kad kas buvo vakar- buvo vakar,o kas bus - priklauso nuo Tavęs. Ir gal man ir atrodė ,kad viskas krenta,bet tuo metu geriausios pamokos ir buvo išmoktos. Kad draugystė,nesvarbu kokia yra labai stiprus dalykas. Kad nauji žmonės,kurie Tave įkvepia ir Tavim tiki ,veda Tave į priekį ir padėda iš naujo tikėti savimi. Kad ribos,kurias mes nusistatome yra tik mūsų baimės vaizdas. Kad dalykai,kurie teikia laimę yra patys svarbiausi. Kad kalbėjimas ir judėjimas iš patogios vietos,gali būt kažko naujo pradžia. Kad yra žmonių ,su kuriais jautiesi kaip namuose,ir Tau nereikia stengtis. Kad nebekalbi su tais,su kuriais ir nebuvo apie ką kalbėt ir kurie niekada nestūmė  Tavęs į priekį. Kurie pasakydavo 'nesiparink' .  Bet kiti dalykai yra išmokstami. Ir galiausiai Tu sėdi,valgai pyragaitį ir suvoki,kad visada taip būna. Krenti,pakyli,eini. Bandai. Nepaeina. Bandai dar - štai,Tu jau kažkas. Ir tai veda prie visko,kas geriausia. Aš tikiu,kad bus gerai. Pusiaukeleje būna sunkiausia. O po lietaus,visada atsiranda saulė.

Share:

Kuomet ji krito,jis jos negaudė

Indai kartais dūžta. Kartais dūžta mėgstamiausias puodukas ir tada matai išmestas jo dalis. Gaila,kad dalių kaip ir kai kurių žmogiškų silpnybių negalima suklijuoti,nes bus ne tas. Manau kiekvienas žmogus yra geras ir turi kažką gero savyje. Net tamsiausią dieną ras bent kažką gero ir išlindęs iš savo pilko pasaulio priims naujus iššukius. Bet nenoriu kalbėt apie žmonės. Kartais aš jaučiuosi taip,lyg tiesiog stebėčiau kitus. O jie manęs nematytų. Taip būna su žmonėm,kurie yra linkę prie savo pačios kompanijos ir kuriems nereikia kitų . Bet man reikia kitų,tada kodėl kartais taip jaučiuos ?
Negaliu paaiškinti kartais tų dalykų apie kuriuos norėčiau šnekėti,kartais trūksta tam tikrų žodžių norint apsakyti kaip jautiesi,o kartais ,kaip jų labiausiai reikia  - žodžių trūksta. Mes visada garsiai įvardiname - ko mums trūksta,ko mes norime,ko mums reikia. Tačiau niekada,arba labai retai pamąstome,ką mes turime ir kaip tai gavome. Nematome dalykų esančių aplinkui mus,nors pradžioje jie turi teikti mum daugiausiai džiaugsmo. Kai vaikystejė mus džiugindavo už dešimtukus ir nuopelnus gaunami saldaniai arba penki litai,už kuriuos,tikrai nusipirkčiau kolos ir ledų,nes tada buvo tokia mada. Arba ta dalelė džiaugsmo,kuomet su kiemo draugėm žaidžiant slepynių Tavęs ieško ilgiausiai ir galvoji 'yes,gerai pasislėpiau' arba pati randi tą,ko nesitikėjai rast. Vaiksyteje meluot smagu. Kaip paaugi,kartais kvaila,bet pateisinama. Kaip užaugi- neatleistina. Ir gėda. Meluot nes gėda dėl tiesos,meluot ,nes nenori skaudint,meluot nes tuo jau gyveni. Nuo melo iki džiaugsmo,nuo džiaugsmo iki verkimo į pagalvę ir nuo pagalvės iki šokinėjimo per laiptelius. Kartais randam tai ko nesitikim. Sutinkam žmonės,apie kuriuos girdėjom daug ,o realiai nežinome nieko. Mes tokie nykūs. Duoda progą- bėgam. Liekam be nieko - prašom progos. Gaunam progą -  svarstome ar mum jos reikėjo. Aš žinau,ko man reikia. Bilieto į Paryžių. Arba Berlyną. Savaitę praleist kvepuojant kepyklelių kruasanais,bėgti paskui svajonės ir iškelus rankas į viršu rėkti,nes taip tiesiog norisi. Kartais mintys susipainioja taip,kad mes net nežinome ko mum tą akimirką reikia. Reikia en arbatos ir šokolado. O laiko. Ir lagamino. Aš pasiruošus pakedent plunksnelės,per nelyg ilgai užsisedėjau,o kodėl turėtum būt ten,kur niekas Tavęs nelaiko ?
Prablaškyt minčių.

Share:

Sentimentai

Yra klausimų, į kuriuos patys negalime atsakyt. Kodėl mum skani arbata be cukraus ir kodėl keliames šeštą ryto,nors į darbą devintai.  Yra dalykų,kurių negali paaiškint- kaip jie įvyko,kodėl ir kokia įtaka Tu pats turėjai tam,kad tai įvyktų. Negali nupasakot kitiems  ,nes nerandi tam žodžių. Yra klausimų ,kurie kompromituoja ir leidžia ne tik pažinti žmogų bet ir pajausti įdomumą. Būt užkabintam ir net nesipriešint,nes tai yra kažkas,kas palaiko ryšį. Yra klausimų, į kuriuos nesinori atsakyt,bet ir nesinori atsakyt "nežinau", kad neprarasti susidomėjimo. Yra tokių žmonių kurie mums yra tarsi neįminta mįslė ir tai intriguoja,kad pati nebesupranti savęs. Mes nuolat maišomes savo gyvenime užduodami sau milijonus klausimų be atsakymų. Užduodami sau klausimus,kurių atsakymus žinome. Kaip pavyzdžiui,kodėl kai kurie žmonės mus taip veikia? Kitaip negu įprastai. Arba kodėl žmonės su kuriais nebendrauji kiekvieną dieną ir nesusitinki išgert kavos veikia Tave tarsi turėtum dvi asmenybes ? Kodėl neklausiam,kodėl dangus mėlynas,o žiemą mažai sniego ? Kodėl kartais bijome paklausti žmonių,klausimų,kuriuos mes norime sužinoti. Kartais jaučiuosi tokia sentimentali. Kaip žiūrint nuotraukas palenkiu galvą ir galvoju,kad tuomet buvo kažkas tokio,kas nesikartos. Kad būtent ta akimirka buvo tokia unikali, kurios net filmai ir pastangos neatkurtų. Kaip važiuojant per svetimą miestą, žiūri pro langą ir per radija suskamba tavo mylima daina ir tuomet jautiesi kaip tikriausiuose namuose. Mes galime būti skirtingose pusėse ,klausyti skirtingų dainų ir gerti skirtingą kavą. Tarp viso to visada bus kažkoks ryšis.  Mes galim sakyti,kad mūsų tai neliečia ,bet mes taip norime tai sužinot. Kaip mintis užplūsta sentimentai ir prisiminimai,aplanko jausmas,kad Tu lyg ir skęsti,bet kaip ir ne. Kaip ir ,kažkas Tave laiko,labai stipriai ,bet ir Tu pats nesipriešini ir nenori to paleisti. 
Ir kas baisiausia,kad kiekvieną kartą prisirišus prie žmogaus, bijai,kad vėl būsi įskaudintas.Viskas gali klostytis gerai,bet visados bent viena šukė bus Tavo rankose. Ir tik nuo Tavęs priklauso,kurioje kelio puseje ją išmesi . Arba suklijuosi. Kartais ir rašyti tampa taip sunku,nes tai ką nori pasakyt susimaišo su tuo,ką nori parašyti ,o tada galvoji,ką galvos kiti ir tada galvoji,kodėl jie galvos,ir tada pradėdi galvot,kodėl išviso apie tai galvoji. 

Share: