Šiandien tokia dvipusė diena. Kad ir oras šiandien buvo įvairus- tai švietė saulė,tai dangus tapdavo pilkas ,kad atrodydavo jog tuoj pils lietus,o juk Tu vėl palikai namie sketį,nes niekas nesakė ,kad lis o "debesuota" ne visada reiškia lietų ir blogą orą, ar ne? Šiandien pasidžiaugiau už žmones ,kurie nepaisant stipraus vėjo ar atsikalbinėjimu kaip "juk šalta/juk žiema/juk karšta" nepalieka savo pomėgių. Važinėja dviračiais miesto gatvėmis , perka gėles,lyg jau būtu pavasaris, primerkia akis žiūrėdami i dangų ir užsideda akinius nuo saulės. Pora žmonių nusišypso einant gatve. Pasidžiaugi,kad seni geri įpročiai,kaip ir sekmadieninė kavos ir ramių pusryčių tradicija dar nėra pamiršti. Bet ir kodėl jie turėtų tapti tokiais? Atrodo ,pagaliau atradai pilnatve,netobulume matyti daug mažų tobulų dalykų. Ir kaip jau būni toje vietoje,kaip pradedi save suprasti lyg iš giedro dangaus nutinka kas nors susijęs su praeitimi. Ir tada supranti,kad žmonių taip garbinama vienatvė nėra geriausia išeitis,greičiau - visai nėra išeitis. Norisi pasikalbėti ar išsikalbėti,o kaip sunki našta užkrenta ant Tavo pečių, vienam visą tai nulaikyti darosi vis sunkiau. Sakau taip "Atvirumo akimirkoms" ,juk kartais jos būna naudingos tau ir kitiems. Nuolat aiškinęs sau,kad tau nereikia draugų ,pradedi suprasti jų visų vertę. Svarbių,kurie šalia labai ilgai,ir nesenai atrastų žmonių . Geriau kalbėti su kuo nors,negu slankioti vienam koridoriais besiskundžiant koks sunkus tas gyvenimas ,ypač,kaip pats ne kiek neprisidedi prie jo pagerinimo. Kai kurie žmonės- labai nelaimingi ir gaila jų,kad jie neturi net žmogiškų silpnybių , o šokoladu laimingesniu nepadarysi. Tokie žmonės ,kurie bando Tave nuleisti žemyn ir verčia tave jaustis visišku nieku. Skaitant horoskopą ( žmogiškos silpnybės) tekdavo perskaityti "šiandien pasaulis bus jums veidrodžio atspindys - matysite tai ,ką turite" ir tas žodis ką turite. Kartais į daiktus žiūrime ryškesnėmis spalvomis negu jie yra iš tiesų ; esame linkę idealizuoti kiekvieną žmogų,o ypač žmonės kurie mums patinka. Ir nutinka dienų ,kaip matai viską, ko nematei ankščiau - žmonės elgiasi taip,kaip tu elgiesi su jais,kiti žiūri į tave taip,kaip tu žiūri į juos ir kartais maža dalelę nuoširdumo gali tai pakeisti. Skamba naiviai kaip pasakoje,bet juk tai yra visų gerų ir gražių dalykų pagrindas. Ploju sau šiandien šiame įraše nepadarius daug klaidų ir mano moralas šiandien sau pačiai : reikia draugą turėti. Būtinai.
