Taip ir panašiai, gal šimtą kartų per šią dieną. Šokas ? Mažytis, bet ne kultūrinis. Sunkiausi suvokimai, apie tai, kad nėra ką apkabinti, nėra ką pakviest išgert kavos į megstamiausią kavinę nes viskas nauja. Tai, kaip švarus popieriaus lapas. Nauji žmonės. Nepažįstamos vietos. Gatvės kurias išmini skersai išilgai ir vistiek jautiesi ne taip. Praėjo vos viena diena, o namai man jau yra brangiausia vieta. Šiuo metu namai primena tą laimingą vietą, kur laiminga mama kepa pyragus, o tėtis vedasi sūnus žiūrėti futbolo varžybų, o vakare visi susedę terasoje kalba apie tai, kokia diena buvo. Bet atvykęs ten kur nieko nepažįsti pagaliau supranti daugelį dalykų. Kad ir tebūnie tai pirmoji kelionės diena, dar prieš akis 42 dienos ir Tu vis dar jautiesi ne sava. Vaikštai gražiu miestu, geri limonadą ir vistiek kažko begalo, tiesiog siaubingai...trūksta. Ir trūksta ne tik žmonių. Trūksta žinojimo. Trūksta paprasto draugiško peties. Trūksta to juoko ir net savos kalbos. Aš niekada nemaniau,kad sedėsiu kažkur ir ilgesiuos namų taip, kaip dar nesiilgėjau. Bet kitą vertus, per anksti darytis išvadas, o pirmą diena baigėsi pokalbiu vėl matant artimus žmonės. Ir visgi gera pasiilgti, kaip yra ko pasiilgti. Gera jausti, kad žmonės Tavęs ilgisi. Nes Tu taip ilgiesi jų.
Dar 42.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą