Gelės žydi ir žiemą

Esame įsitikinę - žmonės neatsiranda mūsų gyvenime be priežasties. Jie kažką turi. Gerą ar blogo. Pamokančio ar įkvepiančio. Kabinančio arba atstumiančio. Bet kuriuo atveju, tie žmonės ateina ne šiaip sau.
Su kai kuriais susitikus gėda nueiti kakavos, nes yra mada gerti kavą. O su kitais nesinori eit, nes vienintelis atsiradęs garsas bus šaukšto maišomo į puodelį garsas arba nemalonaus siurbčiojimo. Ankščiau būčiau pasilikus ir bandžius šnekėti apie orą lauke. Atrodo, žodžių kitų nėra. Kartais tylos taip norisi, ir norisi girdėt tik girgdžantį sniegą, o kartais ta tyla tiesiog žudo! Sėdi kavineje, kurioje daug žmonių, kalbi su žmogumi ir jauti, kad pokalbis veda niekur... į niekur. Kad grįžęs namo jauties toks pats koks buvai ir kas iš to ? Ir žinot, yra žmonių, su kuriais net kava neskani ir net trys šaukšteliai cukraus to nepakeis. Skaudu, bet taip yra. Ne su visais gali valgyti picą. Ne su visais gali turėt drąsos žiūrėt į krentančias žvaigždes vasaros naktį.
Kartais susitikę tiesiog turi ką kalbėt. Nereikia pritariamai linkčioti, galvot, ką čia gero suskėlus, kad pagyvinti pokalbį. Viskas būna labai paprasta ir taip gera, kaip žmogus išties Tave klauso. Šiandien Vilniuje buvo beproto gražu. Nors aš labai nemėgstu žiemos. Ji šalta, nedraugiška, ir nėra dalykų, dėl kurios galėčiau ją mėgti, tačiau šiandien visas miestas tarsi...atgyjes. Žmonės vaikšto, juokiasi arba geria vyną senamiesčio kavinukese. Kiti, pagaliau džiaugiasi laiko atradę knygai arba tam, ką jie mėgsta. Ir manau visi žinome tą jausmą, kaip labai skauda, bet nežinai kodėl. Manau dėl to, kad mes tiesiog nekalbame, tada kaip galėtumėm tai daryti. Ir staiga, žiemos vakaras tapo ne toks ir pilkas. Ne toks šaltas ir liūdnas. Kaip žmogus Tau pasako ačiū, man visada yra žymiai brangiau už padovanotus auskarus iš HM'o.. ir tai su nuolaida.  Ir vis, tos mažos akimirkos. Kurias išgyveni. Žmonės, kuriuos pamatai. Kuriuos įkvepi Tu ir kurie įkvepia Tave. Šventės praėjo jaukiai ir ko daugiau norėt, kaip atrodo, ko daugiau reikia ? Ir atrodo, rytoj vėl būčiau atsikėlusi vienuolikta valandą dienos ir galvojus, kaip čia praleisti šią dieną. Rytoj norėsiu atsikelti kuo ankščiau, kad neskubant išgert arbatos ir suvalgyt skrebutį su nutelą. Ir pamenant anus metus, tuo metu buvau Romoje ir valgiau picas, o dabar esu Vilniuje. Ir matau, koks gražus miestas mane supa, nepaisant to, kas kartais užknisa ir rutina apakina, tačiau galiausiai, visos tos gatvės yra ten, kur Tu supranti, kas Tu esi ir kur norėtum būt. Viskas paprasta.
O kada Tu paskutinį karta jauteis gerai ?

Share:

Imbieriniai norai

Kažkada prieš Kalėdinė savaitė būdavo laukiamiausias metų laikas. Kuomet žmonės skubėdavo ir stumdydavosi šventinese mugese, norėdami pagriebti pačią geriausią dovaną. Aplink skambėdavo kalėdinė muzika ir ant kiekvieno prekystalio galėdavai rasti imbierinių sausainių. Kažkas žavaus tame tikrai buvo. Šiuo metu apie Kalėdas primena kava su cinamonu ir stovinčios eglutės kiekviename miesto kampelyje, bet širdyje vis jaučiasi užsilikęs ruduo, kuris net nesiruošia trauktis. Dovanų pirkimas šiais metais primena nesibaigianti gimtadienių maratoną, kur kiekvieną turi nustebinti vis kitaip.
Kuomet buvau maža, šventės būdavo didelė pompastika. Būdavo ir sniego, buvo labai gražių akimirkų, o brangesnė dovana atstodavo svarbumo skalę. Dabar geriausios dovanos tos, kurios primena Tau, ką reiškia jausti ir ką reiškia būt draugu. Ką reiškia tą emocija, kuomet gauni dovaną ir kuomet išpakuoji ją. Arba kuomet paskaitai mielą laiškelį, kuri gavai nuo brangaus žmogaus. Tuštumos nebelieka o širdyje prasideda Kalėdos. Kuomet atsikeli pakylėtas, net nekyla abejonių, kad stebuklai pildosi ir kitą kartą nutiks kažkas tokio, kas privers Tave pasijausti laimingam.
Iš vienos pusės, dabar labai džiaugiuosi, kad užaugome ir labiausiai vertiname tas dovanas, kurias galime pajausti ir perteikti kitiemas. Kuomet didžiausia dovana- demesys ir gražus žodis. Kuomet didžiausias pasiekimas, ne tai, kiek fainų žmonių sutikai, bet suvokimas, kad turėjai puikią galimybę juos visus sutikti. Geriausias įvykis, ne tas kur facebooke sulaukė daugiausiai laikų, o tas, kuriuo kartais gyveni pilkom dienom ir pasakojant akys spindi iš džiaugsmo ir vėl perteikti tai. Arba tie, kuriuos lygišiol prisimeni. Kaip pati lietingiausia diena būdavo tiesiog diena, ir lietus jos nesugadindavo. Geriausias rytas ne tas, kuomet pramiegi pusę dienos, o tas kuris prasidėjo su šypsena ir kuomet iki pietų padarai visus reikalingiausius darbus. Jaučiu, per šias Kalėdas mano vertybės pasidarė visai kitokios, negu prieš pora metų.  Svarbūs tampa tie dalykai, apie kuriuos seniau kalbėdavom, o dabar siekiame jų labiau negu vaikai saldainių.
Noriu jaukios šventės.
Kartais viskas ko reikia, grįžti namo, pasidaryt arbatos, kad ir kaaaip durnai tai skamba, ir giliai širdyje pajausti, kad esi namuose. Esi ten kur turi būt, žmonės Tave myli, Tu esi toks, koks nori būti, o tai ką galėjai pakeisti - pakeitei, o ko nepakeitei, tas dar bus.
Nenustok svajoti, nes ne visada namus atrandame iš pirmo karto.

Share: