Tai yra apie mane

Bėgti šiais laikais galima visur. Kažkas bėga į Balį, kažkam užtenka sodybos už miesto, o kažkam ir kambario sienos yra pati geriausia atgaiva. Ir kiekvieną kartą nustojus urgzti varikliui, nusileidus lektuvui ant nusileidimo tako, pradėjus girdeti besisągstančių diržų garsą, ar tiesiog išlipus iš traukinio ar autobuso, mes pradedame įsivaizduoti, kad vaidiname kažkokiame filme, nors tiksliau suvokiame, jog tas pirmas žingsnis link tai bus nauja istorija, nebūtinai nauja pradžia, bet savotiškas pabėgimas ir aplinkos pakeitimas, nes kaip išlipsiu/išeisiu/atsistosiu, viskas bus kitaip, ir aš irgi, būsiu kitokia, ar ne?
Ir mes visi kažkodėl tiesiog pabėgam. Nors aš sutinku ir aš pati žinau, kaip smagu yra uždaryti visas duris, pamiršti kas buvo, ir tiesiog porai dienų pakeisti aplinką gyvenant tarp tokių žmonių, kur tu būsi ant tiek nauja ir šviežia, kad kartais to naujumo mums begalo trūksta tam, kad visados jaustis gerai. Visados reikia kažką kažkuom pakeisti, kad suprastum vertę grįžimo atgal.
Man pasirodė, kad visa vasara praleista ne Lietuvoje buvo vienas geriausių mano sprendimų ( tikrai buvo ), bet grįžusi jaučiausi grįžus pilnai, tik kai ko trūko ir man atrodo, kad trūko dar vienos kelonės kažkur, bet ne tokios kur aš ieškočiau savęs, skaityčiau ir nežiūrint į laikrodį valgyčiau pyragėlį, bet tokių kur mintys visiškai pailsi, neturi laiko skaityti, o jej, net ir aprašyti nelabai yra laiko, bet užtat yra laiko tiesiog kvepuoti oru ir mėgautis vaizdais kuriais matai. "Italija" - šoviau draugei, su kurią kaip ir mąsteme keliauti į Barseloną, bet kaip sakoma, kartais dalykai susideda ir teisingas sprendimas pats savaime ateina ir dažniausiai, jis būna teisingas.

Pamiršus viską, realiai, susikrovus KUPRINĘ ant pečių, būdama optimiste pasiemiau ir knygą ir užrašų knygutę, na, nes tokie vaizdai turbūt tiek įkvepimo sukels, kad ojojojo, tik rašyt ir rašyt, bet oiiiiii kaip aš klydau. Išėjo taip, kad pati stebinau save iš miesto į miestą bekeliaujant, kalną po kalno pamatant, o kai kuriose vietose apnikdavo toks jausmas, kad va čia, net ir vestuvių norėčiau, nes taip ramu ir taiku, ir turbūt jeigu net pačiai būti čia tiesiog yra gera, tai turbūt ir su kažkuom, ypatingesniu taip pat bus panašiai, o gal ir dar geriau. Visi tie turėti jausmai, kažkokie lūkesčiai privedė prie to, kad nei prieš vieną kelionę nereikia turėti jokių lūkesčių, galbūt, net nereikia plano kur eit metrų tikslumų, nes geriausia yra eiti ten kur širdis, pasiklysti šimtus kartų ir tada surasti "tą kavinukę, na kur visi sako, kad ten labai gerai" ir visiškai nesijaudinti dėl to, kad rytoj pirmadienis, šeštadienis ar whatevardieniadinis. Gyvenimas, va, jis vyksta čia ir dabar. Vyksta kiekviename puodelyje kavos, nudegintame liežuvyje, ar pamirštu skečiu namuose. Gyvenimas vyksta net tada, kaip sugebi prajuokinti už trijų tūkstančių kilometrų po lietingu dangumi sedinčią draugę ir  kažkam pagrąžinti diena. Gyvenimas vyksta tada, kai mes neskaičiuojame nei valandų, nei minučių, kai suvokiame, kad priklausyti kažkur ir kažkam, yra ne akmuo ant krutinės, o namų jausmas, kurių, kiti, galbūt net ir neturi. Galbūt, tos visos nežinios ir uždarytos durys ir turėjo būti uždarytos, nes tada galima atidaryti langą ir į viską pažiūrėti žymiai plačiau. Nes nėra pykčio, kur negalima susitaikyti, nera draugystės, kur nėra nesutarimų, nes jei viskas būtu vienoda, ant kiek būtų įdomu stebėtis, kad Tu gali padaryti tai, o aš negaliu, nes aš kitokia, ir tai gerai.

O įdomiausia tai, kad visos kelionės, kad ir kur jos bebūtų yra viskas apie mus, ir niekas apie mus. Tai yra tai ką mums duoda kita kultūra, tai yra tai, ką mes pasiimame ir ką mes sukuriame. 

Kitą dieną, mes atsikeliame ir suvokiame, kad šiandien yra ta diena kažko atsiprašyti, perskaityti senai dulkančią knygą, pakviesti susitikti. Juk ne taip esame toli vienas nuo kito, mes visvien esame šalia ir visados esame čia, o kartais susimastai, kam ieškoti tai, kas jau turbūt, senai atrasta, tik nepastebėta? 

jau buvau išsilgus žodžių, vilniaus ir namų palangės.

Gražių dalykų kūrimo,

Greta

Share:

Vakar dienos užrašai

Sėdžiu ant savo naujos mėgstamiausios vietos šią vasarą, kuri papildys mano mėgstamiausių "Mano" vietų sąrašą. Tai vietą kur esu aš ir tiesiog laikas, kuris mane supa. Valgau turbūt jau penktą tų pačių skonio ledų porciją šią savaitę, ir kas sako, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami, tai pritariu ir paneigiu - tas skonis tai tikrai, bet vat jausmas visados yra pakartojamas.
Pastaruoju metu mano galvoje labai daug įvairių minčių apie labai įvairius dalykus. Ilgą laiką viduje jaučiau tokį labai stingdantį jausmą, kuris man neleido jaustis gerai ir kuris blokavo labai daugelį dalykų. Dabar atsisuku atgal ir matau, kad stebiuosi, kaip pati savęs nepradėjau nemėgti ir engti. Juk neveltui sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi, tiesa? Tai ir grįžtant prie jausmo. Ištiesų labai sunku paaiškint, bet toks jausmas, kad ir kvepuoti sunku, kažkas labai spaudžia  ir oras kurį įkvėpi nėra grynas. Ir kai tai jauti, nuoširdžiai nebežinai ko imti, imi svarstyti ar tai lėktuvo bilietas, ar tai atostogos, o gal tiesiog buvimas su savimi padės tą jausmą nugalėti. Gal buvimas su žmonėmis arba kažkokia veikla, na žodžiu, belekas, kas suteikia jausmų, o žiauriausias dalykas sumasumarum yra tas, kad tu aplamai nieko nebejauti ir jautiesi kaip žmogus be jausmų. Jautiesi kaip tas paprastas beskonis Bio jogurtas kuris yra itin paprastas ir na toks, na, Jūs suprantate. Ir tai taip kerta per tą savivertę ir savijauta, kad va, žiūri į save ir matai ne save, o kažką kitką ir tas jausmas ima gasdinti. Nebesijauti savimi, nebežinai ko nori, nebežinai ko reikia. Užmiegi su klausimu 'kas aš' , atsikeli su klausimu 'kas man' ir taip ne savaitę ir ne dvi. Ir tada atrodo, visi nusuka nugaras, niekas nebegirdi ir tada skundies viskuom, kad viskas labai blogai, ne taip, o tada žiauriai skaudžiai atsitrenki į sieną. Pirmą, antrą , trečią kartą. Ir supranti, kad kažką turi pakeisti ir turi pamąstyti, pagaliau, ištiesų, labai apie viską ir plačiai, kad susidėlioti dalykus į vietas.
Tai man kainavo ne vieną skrydį ir ne vieną naują patirtį, keletas skaudžių situacijų, neapgalvotą nesąmonę, kritimą žemyn, supratau, kad galiu labai puikiai viską paslėpti ir visvien išlaikyti vidinį stabilumą, o kame esme, kad kai laikai tą stabilumą, laikaisi, bet savęs rankose nebeturi. Ir perrašyti dienos ateinančios nebegali, nes visa tai lieka vakar dienoje ir atrodo, jog bandome pavyti vėją. Ir mes skrendame iš miesto į miestą, nuo žmonių, pas žmones, dėl žmonių ir ar tuo metu tikrai gyvename. Šią vasarą, kol kas, Vilniuje nakvojau tik 21 dieną. Visas kitas buvau kitur, nes viskas ko norėjau tai pabėgti nuo namų ir nuo savęs. Pabėgti nuo to garso kiekvieną rytą, nuo gatves kurią kertu, nuo kelių kuriais einu, nes to pasidarė visisiškai per daug, kad grįžčiau. 

Ir po šitiekos laiko, aš sėdžiu Prancūzijoje, kurioje valgau ledus ir jaučiu vėją - tokį tyrą. Jaučiu jūros kvapą - gilų ir tikrą, kaip ir bangas. . Jaučiu kiekvieną šlamėsį, kiekvieną emociją ir kiekvieną malonumo akimirką. Jūs sakote, kad tai naturalu, o aš sakau, kad aš dar nesijaučiau taip namie, kaip jaučiuosi viduje. Tam, kad save surasti, reikia pasiklysti visiškai aklai ir ne vieną kartą. 

Už tai, kas tikra.

Share:

Labai arti, bet labai toli

Nuo tos dienos, kai nusileidau Lisabonos oro uoste ir žengiau pirmą žingsnį portugališka žeme, dar tikrai nežinojau, kiek prikolų čia bus. Tiesą sakant, važiavau visiškai rami, esanti tikra dėl visko, kad bus taip, kaip man patinka ir taip, kad nebus jokių blogų dalykų tik jūra, smėlis, vynas ir sangrijos upės, bei pasaulio gelbėjimas. Oi, juokinga. Lūkesčiai kaip visada lenkia realybę skaudžiai dideliu pranašumu, kad viskas kas belieka tai tiesiog plaukti pasroviui. Pripažįstu - ne vieną, ne du ir net ne tris kartus norėjosi tiesiog užsidaryti kambaryje, užsileisti žaliuzes ir sedėti. Miestas buvo per gražus, kad jame liūdėti, o tie, patys laukiamiausi dalykai buvo kažkur taip toli ir taip nepasiekiamai toli, kad atrodė, nu tikrai ne smagiausia patirtis.

Pirmomis dienomis aš mėgavausi nauju miesto gyvenimu. Dideliu, svetimos šalies, skubančio ir beabejonės, begalo gražaus miesto ritmu. Ir kai ramiai atsisėdi ant smelio, prieš banguojantį atlanto vandenyną prieš akis, į galvą ateina mintys ir atsakymai. Tada jau supranti, kad kai kuriems dalykams visados reikia laiko ir aplinkos.

Aš gavau puikią progą išmokti dalykus iš naujo ir juos suprasti. Aš supratau, kad vienatvė turi labai aiškią ribą ir kad tai nėra sprendimas. Tai niekados nėra sprendimas. Supraau, kad tyla yra labiau buvimas vietoje, negu judėjimas. Pamačiau, kad judėjimas atgal irgi yra judėjimas ir tai ne visada yra blogai ar nepakeičiama. Tada Tu tiesiog pasirenki kitą galimybę ir viskas tampa teisinga. Ir visos klaidos buvusios ankščiau, nuvertos pagalvės ir akių slepimai tampa pakeisti kažkuo kitu. 

Aš supratau, kad po tylos ištarti žodžiai būna patys geriausi, o juokas - pats tikriausias, ypač, nukreipiant akis nuo žmonių ir pasižiūrint į geltoną dangų nuspalvinta švelniom pajūrio saulės spalvom. 

Mes labai labai dažnai einame per dalykus, taip natūraliai, kad net nežiūrime ant kiek svarbūs ir rimti jie yra. Ant kiek jie mus kuria, formuoja ir supa ir sustato elementus ir detales į vieną bendrą vaizdą, o tos detalės iš naujo sukuria..Tave. Tai buvo kažkas, ko man labai reikėjo. Tai buvo kažkas, kai labai daug dalykų man tiesiog krito iš rankų ir viskas ką aš darydavau, kai tai pastebėdavo kiti, tiesiog sukąsdavau lūpą ir žvelgdavau į žemę. Bet tai padėjo man atrasti iš najo, kad seni dalykai ir draugai, noras keliauti ir pamatyti bet kokią kainą, galimybė keliauti, nes turi ją ir niekas tavęs nelaiko ir savęs kūrimas turbūt yra pats geriausias procesas mūsų metais. Kūryba, meilė, oras, jūra, juokas ir kiti dalykai, sustato viską į savo reikiamas vietas. O tada tu pamatai, kad kažkam irgi patinka vos įsigijus knygą nuklijuoti lipduką su kainą. Kad kažkas rytą pradeda nuo espresso stovint prie baro. Kad kartais grojant gerai dainai, atsidarai langą ir žaidi su plaukais palei vėją, nes JAUTI vėją.  Kad kad ir kur bebūtum, visur yra žmonių, kurie kažko ilgisi. Portugalijoje tam net gi yra žodis fado, kuris reiškia, dainos stilių, ar labiau, lyrika ir jausmą paremta dainavimu iš labai labai stipraus ilgesio, ar kažko trūkumo. Aš pamačiau, kad pažintum pasaulį, tau nereikia tiek daug ir nebūtina gelbėti visą pasaulį, kartais reikia padėti draugui, o visa kita ateis savaime.

Ir galiausiai, po visko giliai įkvėptas oro gurkšnis. Ir tada apsidairai ir viską iš naujo pamatai.

Saulės nubučiuoti linkėjimai.

Share:

Pavasarį rankoje laikyk

Ar pastebi, kaip kartais viskas atrodo labai trapu ir laikina?
Kai kartais tam tikri dalykai įgauna kitokią prasmę, kai keičiasi požiūriai, plaukų spalvos, jų ilgis. Kai keičiasi orai ir žiemą pakeičia pavasaris, o lietus tampa vis gaivesnis.  Iš tiesų, matai, kad mes nepastebime kaip mes gyvename? Mes nepastebime, kad kažkas keičiais, o poto jaučiames praleidę kažką svarbaus. Nors patys pamiršome. Viską pradedam nuo gimtadienių, kuriuos pamiršome ir baigiame ties susitikimais, į kuriuos kažkodėl neatėjome, arba atšaukemė juos paskutinę akimirką. Kažkaip ir į tokius dalykus išmokai reaguoti labai naturaliai ir savaime suprantamai. Kaip ir nėra ko pykti, juk va pasaulis bėga ir mes esame tokie maži ir panašiai. Kartais mums atrodo, kad čia nieko tokio ir jausmus pradedame lyginti, kad čia nu beveik tas pats kas va, nukrito guminukas ant žemės pakelei ir viskas kaip seniau. Bet čia biški pro šoną.  Ir ištiesų, viskas tampa taip netirka kaip kalba eina apie mus. Apie mane, tave, juos, jas, visus. Kad nu viskas nėra taip gerai ir taip fainai. Kiek kartų į klausimą kaip sekasi esi išgirdęs žiauriai nuoširdų "Geeraaaai", kuomet žmogus net nusišypso ir turi ką papasakot. Kiek kartu patys numykėm 'ai, gerai, nieko čia ypatingo šiaip, bet viskas kūl' ir bandydami bėgti nuo savo lėvos,keistos, netobulos būsėnos galiausiai atsitrenkėme į save. Viskas yra taip netikra, kad net toks dalykas kaip jausmai tampa netikras ir nestabilus dalykas. Draugystės tampa vienadiene investicija, tikros emocijos tampa nuperkamos ir šiaip, tas tikrumas, kaip jo trūksta. man taip trūksta nuoširdaus juoko, to jausmo, kai kažką darai, judi ir svarbiausia kai jautiesi gyvas. Kokia nuostabi sąvoka - jaustis gyvam. Kada paskutinį kartą jautei, kad gyvenai?
Neįsivaizduoju savęs be kvailų ir logika neparemtų įvykių savo gyvenime. Pasakyt labukas, bėgti į kitą gatvęs pusę, kad pasisveikint, suklupti lygioje vietoje, padaryti kažką kreizi ar random. To, ko nedarai kiekvieną dieną. Ir tada jautiesi, kad wow, koks geras jausmas. Koks geras jausmas bent minutei nustoti galvoti ir tiesiog lėkt. Kartais norisi suvalgyti tobulą keksiuką ir išgerti kavos su kažkokia grietinelę ant viršaus, o kartais keltis šeštą ryto su saulę ir išėjus jausti pavasario kvapą. Aplinkui yra tiek priežasčių šypsotis, jausti ir BŪTI. Gimei-  vadinasi laimėjai. Ir man nesvarbu, kad kiti sako, kad tai kvaila, nebrandu,bet juk tai taaaip smagu ir tai taaip gerai. Tai yra dalykai kurių negali nusipirkti.

Ir man velniškai norisi švęst pavasarį, kad būtu jauku būti ir kad būtų kaip seniau.
Ką supratau, kad Tu ir Tavo pasaulis priklauso grynai nuo tavęs. Susikuri viską, susvarbini kažką, paleidi kažką ir vėl iš naujo.  O jeigu Jums nefaina būt, tai pagalvokit, ar tikrai esate tas kas norite būt ir ar tikrai nešiojate tuos rūbus kurie Jums ištiesų tinka ir patinka ?
Ir sustojęs supranti, kad net lietus krentantis iš dangaus nėra toks baisus kaip nežinojimas kas aš.

 Ir ką jauti. Kas kelią vėja - sulaukia audros, bet po audros juk būna žymiai lengviau. Tiesa? 

Share: