Kokius mus mato kiti - laimingus,nuolat besišypsančius,abejingus aplinkai,arba liūdnus. Dažnai jie pasako "Na bet tu tai visada su šypsena" ir tu nusišypsojęs atgal pasakai 'o ko čia liūdėt?Juk viskas taip gražu.' Ir viskas ir būna gražu,kol nepradedi mąstyti ir klausti savęs kodėl jie tai pastebi,kodėl taip yra,kodėl,kodėl aš klausiu savęs kodėl ir dar milijono įvairių klausimų. Bet argi galime kaltinti dėl to kitus? Kada susimąstome ,kiek žmonių ir mūsų visų tikrai mus pažįsta ir ką galėtum vadinti draugu. Šiomis dienomis,draugas - tokia nuvertėjusi sąvoka ! Einu su draugu į kiną. Turiu tokią draugę,bet nemėgstu jos. Su draugais šventėm gimtadienį ir dar daug kitų apibūdinimų. Atrodo,šiomis draugą gali ir nusipirkti . Už pinigus? Kodėl gi ne. Už paslaugą ? Labai tikėtina. Tačiau,kas esame mes? Manau daugelis iš mūsų vis dar verkiame nerasdami gyvenimo prasmės ir to kabliuko,kuris skatintų tave judėt į priekį. Kartais pasakome per daug,tikint,kad gal mūsų atvirumas ir dalis nuoširdumo,pakeis santykius su žmogumi. Bet pažvelgus iš kitos pusės,juk ne visus ir mėgstam. Kiti žmonės tiesiog yra mums netinkami,ir su jais kalbant jaučiam,kad šitas žmogus nebus mums artimas. Bet ką gali žinoti. Gal tas praeivis iš pilies gatvės po kelių metų bus tavo artimas draugas ? Mes galime nemėgti žmonių,pamatant juos pirmą kartą. Kaip ir su dainom. Išgirdęs dainą pirmą kartą gali sau pasakyt " O Dieve,kas gali tokių klausyt ?" ,o kitą dieną jau eisi ir dainuosi ją,galbūt net garsiai be jokio sąžinės jausmo,kad gal būt trukdai šalia einančiam žmogui susikaupti.. Jau nebe suskaičiuoju tų kartų,kaip vis įjungdavau virdulį ir nepasidarydavau arbatos. Turbūt tuo metu turėjau kitokių minčių ir be arbatos darymo. Gal tai buvo kažkas rimto,o gal tiesiog pavieniai planai kurie po truputi virsta realybę. Yra tiek galimybių,daryti tai,kas tau patinka ir bėgti kur nori. Kaip skauda tai,apie ką žinai tik tu bėgti yra geriausias dalykas. Bėgt, nevalgyt šokolado ,bet tiesiog..pajausti. Atsisėsti ant palangės,pamatyti spindinčias šviesas kitų žmonių languose ir tamsų dangų,kuris jeigu ne šaltis primintų vasarinį dangų su milijonu žvaigždžių. Išjungti šviesą kambaryje ,atsisėsti,įkvėpti ir pasakyt sau,kad sunkus tik šis vakaras. Visi žinome tą jausmą,kaip ant širdies tiesiog sunku dėl nulinių priežasčių,kurių nusakyti žodžiais patys net negalim.. Susivokti,kad esi vienišas yra viena,bet suvokti,kad tave supa žmonės net nežinantys tavo vardo yra kur kas baisiau. Esu tikra,nėra tokio dalyko,kuris nepriverstų mūsų nusišypsot. Tik ant paviršiaus jų ieškoti nereikėtų. Pirmas antradienis,kaip leidžiu sau liūdėt.
Mieste niekada nebūna nuobodu
