Ketvirta diena. Atrodo, dar tik pirma praėjo, ir jau tiek visko yra ką papasakoti ir apibūdinti ir yra apie ką pasišnekėti ir jau pradėdi gaudytis svetimame mieste,o gal Tau tik taip atrodo, kad jau viską žinai, nes tiesa tame, kad beveik nieko nežinai. Tik, kad iki Vienos visai netoli, kas tikrai yra prioritetas MUST VISIT sąraše.
'Kuomet kalbi apie namus, net apie counting days, Tavo akys spindi' - ir išties, kaip kas paklausia, kaip kas yra lietuviškai, arba, kaip ten pas Jus Lietuvoje ir tada Tu atsisėdi, suploji ir pradedi pasakot. Ir gal Tu niekada nesupratai, bet kaip kalbi ir šypsena atsiranda, ir žmonėm įdomu pasidaro ir mėgaujiesi to, kad žmonės išties nuoširdžiai domisi, tai kaip ten viskas pas mus. Čia, viskas žymiai brangiau, vietiniai - meh. Šiandien parduotuveje vienas vaikinas mūsų paklausė ar mes užsieniečiai ? Ir mes žinoma atsakėmė "taip" . Pardavėjas mum nusišypsojo ir netgi atsisveikino su mumis. Bet dauguma žiūri kreivai ir bruka savo slovakų kalbą. Ir ištiesų, kaip smagu būti tam, kuris padės. Nes supranti, kaip jaučiasi tie užseniečiai savoje šalyje, kuomet kažko neranda arba ieško.
Ar apsipratau ? Truputuką, ilgėsi namam jaučiu, stiprų, bet ne tokį, kad norėtųsi sedėt kampe. Aš - taip toli nuo namu, realiai - viena, be draugų ir čia yra puiki patirtis. Būti kažkuo, stengtis ir bandyti. Parodyti save, pamatyti, kaip persilauži, kaip klumpi ir vėl stojies.
Kaip atsikeli ryte, ir jau žinai ką veiksi rytoj.
Jūs galite ilsetis Palangoje, bet aš būsiu čia. Čia yra ką nuveikti. :)
Linkėjimai !
p.s. negeriau kavos jau penkias dienas. kažko trūksta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą