Man labai dažnai reikia postūmio pradėti.Kartais, aš jaučiu, kad negaliu viena ir man labai reikia šalia žmogaus. O kartais aš išvažiuoju viena ten kur niekada nebuvau ir bandau kurti ten savo gyvenimą.
Pastarosios savaitės buvo kreizi ramios savotiška prasme.
Pagalvojau, o kaip jaučiasi emigrantai, susideję visą savo gyvenimą į du lagaminus (nes daugiau wizzair ir ryanair neleidžia skraidintis, muahaha, Greta, koks geras prikolas, ką?) ir kokie jausmai juos lanko pakilus nuo žemės paviršiaus ir išlipus į visiškai naują savęs fazės etapą? Bent jau man, net išvykstant trumpesniam laikui, atsiranda daug įvairiausių minčių. Pirmos mintys būna, kad pagaliau aš išvykstu ir nebūsiu namie, nes tos keturios sienos, tos pačios gatvės ir tie patys maršrutai nejuokais apsuka galvą ir mintis. Išvažiuojant būni žiauriai užsihaipines ir atrodo, kad aš viską galiu, aš viską padarysiu ir vienu žodžiu, skaldysiu ir valdysiu. Bet tu išvažiuoji, tu įsivažiuoji ir galiausiai pradėti jausti ilgesio formą, kuomet tau labai patinki būti esamoje vietoje, bet tu jautiesi tuščias nes trūksta? Nes tiesiog, trūksta. Ir reikia. Ir galbūt tai dėl laiko trūkumo, nes žinoma, kad ateis laikas, kai reikės važiuoti namo ir visa tai bus tik šiltas galvą šildantis prisiminimas iš laiko, kuomet visą laiką galėjau skirti sau ir sau ir savęs tobulinimui ir pažinimui. Ir galbūt, kai tas laikas jau ateis, kai reikės važiuoti namo ir susidėti vėl gi visa pusę metų į vieną su puse lagamino, mes jausimes čia tokie tvirti, kad nebenorėsime išvykti ir save matysime tik to miesto gatvėse?
Ir vis dėlto, kartais tiesiog sunku būti čia ir dabar. Tu sėdi ir skaitai knyga, tu būni čia, bet mintimis esi visiškai kitur? Ir tai girdžiu labai dažnai, kad aš tarsi čia, bet mintimis aš laukiu atostogų/rytojaus/penktadienio/darbo pabaigos..tarsi mechaniškai būtumem suprogramuoti būti ar jausti ir rinktis.
Seniau atvirumo sąvoka reikšdavo, kad tu išsišneki apie viską nuo A iki Z ir per valandą žmogus sužino apie Tave daugiau negu žino tavo šeima. Dabar atvirumas žymimas tuo, kad žmogus į klausimą kaip sekasi, renkasi ne tą standartinį GERAI, tačiau nebijo pasidalinti emocijomis ar jausmais, su kuriais jam teko susidurti. Kartais jaučiu, kad žmonės nejučia stato sieną ir tikisi iš tavęs šimtaprocentinio atvirumo ir nuoširdumo, patys atsiribodami paprastomis ir visiškai kasdieniškomis frazėmis nuo kurių tavo pagrinde niekas nepasikeičia. Ir dažniausiai, tas vienas atviras pokalbis, gali visiškai pakeisti tavo dieną, nuotaiką ir gal net įkvėpti naujų vėjų.
Kažkurią dieną vaikščiodama parke labai ilgai galvojau. Turiu įprotį laikas nuo laiko praskrolinti, o ypač, būnant vienai. Prigavau save mąstančia, kad kai esi vienas, nėra atvirumo su savimi. Jo, nelabai prasmingas tas skrolinimas, bet nu kad tu kur, skrolinu vistiek. Tada supratau,kad pasivaikščiojimas pasivaikščiojimui nelygus, bet kad pats tikriausias ir gryniausias pasivaikščiojimas man yra ne vienai, bet su kitu žmogumi.Tai pokalbis, buvimas. Tai - jausmas. Reti momentai, kuomet tikrai neišsitrauksi savo mobilaus telefono, nes tuo metu išgyveni tą buvimo ir draugystės momento tikrumą. Einant kartu esi visom prasmėm čia ir jauti, kad eina ne tik tavo kojos, bet ir mintys vis su kiekvienu žingsniu. čia būdama šiandien susimasčiau apie draugus. apie tuos, kurie čia. Apie tuos, kurie Lietuvoje - kurie dirba, kurie mokosi ir toliau atsakinėja į savo klausimus. Arba parašo, - be tavęs Vilniuje kažkas ne to, o tu sėdi ir šypsaisi, nes yra ryšys. Apie tuos, su kuriais kažkada dalinomes pasaulį, o dabar dalinames tuo savo viduje, kai niekas negirdi. Apie tuos, kurie nei Lietuvoje, nei čia — Indonezijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Slovakijoje, bet susirašai ir supranti, kad kaip gerai, kad jie yra.
Šiandien galvoju ne tik apie save, bet ir apie juos ir skatinu parašyti draugui. kartais labai norisi dalintis tarsi sienos neegzistuotų, o atstumas būtų ne kliūtis, bet galiu pasakyti, kad remiantis dalykais, atstumas tikrai nėra kliūtis, o mūsų galvojimai kartais atneša atsakymus mums tiesiai po kojomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą