Iš tiesų, nesu tokia krūta keliautoja, kad galėčiau sakyti, jog kelionės - mano gyvenimas ir aš apie tai žinau apsoliučiai viską. Deja, bet ne, užtat, pakeliauti, faktas faktelis aš tikrai mėgstu. Ir tiesa sakant, man kelionė yra aplinkos pakeitimas trumpesniam ar ilgesniam laikui/pabėgimas nuo rutinos/atostogos/ naujų galimybių paieška/ naujas gyvenimo etapas arba savaitgalio išvyka. Kelionė gali būt ir į Kauną ir į Palangą, nes mes pajudame iš vietos kurioje esame kasdieną, susipakuojame (bent jau dantų šepetuką arba dezinfekcinio rankų skysčio, someone is addicted to that) ir judame savo tikslo link.
Prieš kelionės visados jaučiu tokį, kažkokį tais jauduliuką. Net negaliu pasakyti, kad jis malonus, bet tai yra kažkas tarp excited ir tarp blemba, o gal lėvai bus? Tačiau visada stengiuosi save nuraminti, nes kelionių metu galiu padaryti tai, ko paprastomis dienomis dėl užimtumo ir darbų nespėjų, tai yra -paklausyti muzikos ir pagalvoti apie savo gyvenimą. Mintys dažniausiai susidėlioja labai teisinga linkme, o ir keliauti vienai ar su kompanija, bent jau man skirtumo nėra, bet viskas pasikeičia. Ir vos man išėjus iš oro uosto/išlipus iš traukinio/autobuso prasideda naujas etapas. Nauja aš. Vos man išėjus iš to pastato durų aš įeinu į miestą pilną šurmulio, ramybės, bėganančių žmonių ar niekur neskubačių pasauliečių erdvę, kurioje jie nežino kas aš esu, bet ir aš nežinau, kas jie yra. Manau supratote, man keliauti tai tarsi persitvarkyti viską iš pagrindų, o kartais net nudažyti kambario sienas. Ant tiek galinga.
Šį savaitgalį ketvirtą kartą lankiausi Varšuvoje (galėčiau sakyti septintą, jeigu buvimas oro uoste skaitosi????) ir galiu pasakyti, kad tikrai patiko, nes pavyko atrasti tą Varšuvą kurios žmonės nežino ir nemato, nes bėga nuo vieno turistinio objekto prie kito ir nespėja pajausti miesto ritmo. Iš tiesų, man šiek tiek liūdesėlis pasidaro, kuomet sako, kad Lenkija šūdas, lenkai irgi lopai o ir šiaip nėra ką veikt, bet kažkaip liūdnoka stumti ant dalykų, kurie daro didesnę infrastrūktūros pažangą už šalį kurioje gyveni, bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai, o apie tai, kad dažniausiai dalykai kuria yra arti yra ne ką mažiau verti jūsų demėsio negu dalykai esantys už atlantų ir penkiolikos valandų skrydžio lėktuvu.
Aš LABAI, labai labai LABAI stipriai mėgstu kavines. Ypač tas, kurios specializuojasi į sveiką maistą/gerą kavą/ sveikus desertus ir užkandžius. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi atradusi savo lūksečius atitikančią vietą svetur. Toks jausmas, lyg po ilgaus kroso grįžtu namo prisėsti ir čia jau garuoja skaniausia kava. Tikrai, Etno cafe Varšuvoje yra visiškai kažkas wow. Tai yra būtent tokia vieta, kurios tikrai neieškočiau specialiai, o radau visiškai netikėtai, pagalvojus "Ai nu gal bus bent wifi kur nors" ir tiek. Dažniausiai, mažiausi lūkesčiai mane nuveda į didžiausius atradimus.
Tačiau labiausiai man patiko tai, kad ilgesnį laiką praleidęs kitur labai suartėji su tuo miestu. Kažkaip ir šalis tampa tokia, visai nieko. Sugebėjau atrasti tai ko man rekia - skanų maistą, gražius pastatus, akį traukiančius vaizdus. Pradėjau atrasti kitos šalies madas, jų skonius ir kokybę, kurios dažnai ieškau. Išvažiavus tiesiog norėjau pailsėti ir pabūti, niekur neskubėti. Niekur neskubėjau ir tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Visiškai ramūs žingsniai ir mintys didelių idėjų link.
Grįžusi namo ilgiuosi šilto vėjo balkone stebint dangoraižių panoramą. Tačiau visada žinau, jei kada reikės sugrįžt, jau žinosiu kur turiu eiti. Jei dalelė mūsų kažkur lieka, mes visada galime sugrįžt.
Prieš kelionės visados jaučiu tokį, kažkokį tais jauduliuką. Net negaliu pasakyti, kad jis malonus, bet tai yra kažkas tarp excited ir tarp blemba, o gal lėvai bus? Tačiau visada stengiuosi save nuraminti, nes kelionių metu galiu padaryti tai, ko paprastomis dienomis dėl užimtumo ir darbų nespėjų, tai yra -paklausyti muzikos ir pagalvoti apie savo gyvenimą. Mintys dažniausiai susidėlioja labai teisinga linkme, o ir keliauti vienai ar su kompanija, bent jau man skirtumo nėra, bet viskas pasikeičia. Ir vos man išėjus iš oro uosto/išlipus iš traukinio/autobuso prasideda naujas etapas. Nauja aš. Vos man išėjus iš to pastato durų aš įeinu į miestą pilną šurmulio, ramybės, bėganančių žmonių ar niekur neskubačių pasauliečių erdvę, kurioje jie nežino kas aš esu, bet ir aš nežinau, kas jie yra. Manau supratote, man keliauti tai tarsi persitvarkyti viską iš pagrindų, o kartais net nudažyti kambario sienas. Ant tiek galinga.
Šį savaitgalį ketvirtą kartą lankiausi Varšuvoje (galėčiau sakyti septintą, jeigu buvimas oro uoste skaitosi????) ir galiu pasakyti, kad tikrai patiko, nes pavyko atrasti tą Varšuvą kurios žmonės nežino ir nemato, nes bėga nuo vieno turistinio objekto prie kito ir nespėja pajausti miesto ritmo. Iš tiesų, man šiek tiek liūdesėlis pasidaro, kuomet sako, kad Lenkija šūdas, lenkai irgi lopai o ir šiaip nėra ką veikt, bet kažkaip liūdnoka stumti ant dalykų, kurie daro didesnę infrastrūktūros pažangą už šalį kurioje gyveni, bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai, o apie tai, kad dažniausiai dalykai kuria yra arti yra ne ką mažiau verti jūsų demėsio negu dalykai esantys už atlantų ir penkiolikos valandų skrydžio lėktuvu.
Aš LABAI, labai labai LABAI stipriai mėgstu kavines. Ypač tas, kurios specializuojasi į sveiką maistą/gerą kavą/ sveikus desertus ir užkandžius. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi atradusi savo lūksečius atitikančią vietą svetur. Toks jausmas, lyg po ilgaus kroso grįžtu namo prisėsti ir čia jau garuoja skaniausia kava. Tikrai, Etno cafe Varšuvoje yra visiškai kažkas wow. Tai yra būtent tokia vieta, kurios tikrai neieškočiau specialiai, o radau visiškai netikėtai, pagalvojus "Ai nu gal bus bent wifi kur nors" ir tiek. Dažniausiai, mažiausi lūkesčiai mane nuveda į didžiausius atradimus.
Prisimenu, su drauge Migle norėjome aplankyti labiausiai hipster kavos vietą Varšuvoje Ministerstwo kawy, patį pirmą kartą taksistas mus nuvežė į kažkokį tais fabriko kiemą, į kurį įvažiuoti galima tik su specialiais leidimais (bet Gžegožui tai tikrai nerūpėjo) ir sako 'tai va čia'. Susižvalgiusios pagalvojem, fak, nu bet juk instagrame tai visiškai kitaip atrodė. Kiek laiko pasipykę su Gžegožu liepėm mus nuvežti į pagrindinę gatvę. Radom, įėjom ir pamatėm žiauriai žiauriai maža kavinukę (kurioje vienu metu sedėti po du gali, na, kokie, tram žmonių) pilnut pilnutelę žmonių. Nelabai supratome tos magijos, bet kai valgėme brownio pyragą ir gerėme kavą supratome, kad šioje vietoje yra neįtikėtinai didelis kablys - kokybę. Būtent dėl to toje vietoje praktiškai netyla žmonių, o prisižiūrėti gali įvairiausių vaizdų - pagyvenusių porų su kostiumais, nes sekmadienį šventai turi daryti kas teikia malonumą iki madingų lenkų jaunimo, iš kurių, wow, net aš norių pasimokyti ir būt įkvėpta.
Tačiau labiausiai man patiko tai, kad ilgesnį laiką praleidęs kitur labai suartėji su tuo miestu. Kažkaip ir šalis tampa tokia, visai nieko. Sugebėjau atrasti tai ko man rekia - skanų maistą, gražius pastatus, akį traukiančius vaizdus. Pradėjau atrasti kitos šalies madas, jų skonius ir kokybę, kurios dažnai ieškau. Išvažiavus tiesiog norėjau pailsėti ir pabūti, niekur neskubėti. Niekur neskubėjau ir tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Visiškai ramūs žingsniai ir mintys didelių idėjų link.
Grįžusi namo ilgiuosi šilto vėjo balkone stebint dangoraižių panoramą. Tačiau visada žinau, jei kada reikės sugrįžt, jau žinosiu kur turiu eiti. Jei dalelė mūsų kažkur lieka, mes visada galime sugrįžt.
Linkiu ir Jums sugrįžti ten, kur kartais norisi būti. Gausite žymiai daugiau, negu galvojate.
Nenustokime ieškoti.
