Malonios staigmenos

Negaliu slėpti - aš vis dar prisimenu žiemą, kuomet einu jau vasarėjančiom vilniaus gatvėmis ir ragaudama tą pačią rytinę latę iš naujo atrandu vis naujesnę prasmę tame,kas atsitiko ir kaip yra dabar. Pamenu, viena diena buvo tokia sušikta,kad aš norėjau pravirkti vidurį gatvės ir man buvo nesvarbu, kad diena dar tik prasideda ir tai tik devinta ryto. Ir dabar,jau gegužė, Balandis praėjo lyg akimirksiu,bet taip buvo , nemeluosiu , pilnas įvairių emocijų ir atradimų menuo. Aš tiek nuveikiau,kiek atrodo net per vasarą kartais nenuveikia didžiausi tinginiai. Ankščiau gulėdama namie prie kompiuterio ir besižavinti serialų herojais, iškeičiau šiuos mažus ir žmogiškus malonumus į savęs ieškojimą. Pradėjau sakyti taip, užuot sakiusi griežtą ne ir vilkdama viską iki paskutinės akimirkos. Pradėjau įžvelgti žmonese gerą. Supratau,kaip smagu yra šnekėtis valandų valandas ir atrasti tiek bendrų dalykų,kiek net neįsivaizduotum. Kaip su kelis menesius pažįstamu žmogumi,gali tapti artimais draugais,kuris apie Tave žino ir nereikia daug pasakot.. Ir svarbiausia, akimirką po akimirkos,aš matau kaip mano pasaulis keičiasi. Sunku tai sakyti dar visai nedrąsiu tonu lyg vaikščiotum pirštų galiukais tamsiame koridoriuje. Tačiau..aš matau kaip aš augu. Aš pagaliau tai matau. Aš pagaliau nustojau skūstis žmonėmis, kurių nuomonė skiriasi nuo manosios. Aš pagaliau pradėjau vertinti akimirkas,kurias patiri. Aš pagaliau pradėjau nuoširdžiai juoktis ir nebijoti pasakyti. Dar žiemą aš taip bijojau kažką keisti. Aš nuoširdžiai maniau,kad viskas pasikeis savaime ir tada Tu suprati,kad už viso to stovi.....tu vienintelis. Balandis, buvo mano menuo. Dar nesu tiek atradusi,kiek atradau per šį mėnesį. Ankščiau keldavausi ryte ir tiesiog sliukindavau iš virtuvės į kambarį ,valgant tuos pačius pusryčius ir klausant to paties radijo. Aš nežinau kodėl,bet dabar rytai yra kitokie. Aš nuoširdžiai apsidžiaugiu sutikusi seną draugą vidurį gatves ir tai jau pakelia nuotaika. Kažkada maniau,kad esu viena. Ir jūs žinote ką? Visa ta žiema,tie praradimai,nuosmukiai ir bėgimai man pavirto į pačią nerealiausią dovaną,kurią esu gavusi. Kažkam tai macbookas, gal brangi suknelė. O man tai nuoširdi draugės šypsena ir palaikymas. Tikėjimas Tavo jegomis žiūrint į akis. Savęs,kaip tobulėjančios ir visko nežinančios asmenybės pripažinimas. Dovana man ? Suvokimas,kad pasaulyje yra tiek gražių dalykų. Tiek gražių ,nuostabių ir įkvepiančių žmonių į kuriuos žiūrint, norisi lygiuotis. Tie,kurie kiekvieną dieną priverčia Tave pasijausti žmogumi. Kaip lengva kalbėti,kaip turi su kuo lyginti. Aš jaučiuosi taip,tarsi tas jausmas,kurio aš taip ilgai laukiau atėjo pas mane. Aš noriu pasakyti dar daugiau,ką aš jaučiu ,ir aš žinau,kad aš pasirinksiu teisingą kelią.  Aš žinau,kad tie ,kam aš pasakoju savo istorijas manęs klauso. Aš žinau,kad net sedėdama viena kambaryje, aš nesu viena. Aš taip ilgai laukiau to,kada aš galėsiu sedėti ir šypsotis. Tiesiog,nes tas jausmas yra beprotiškai geras. Kuomet Tu jauti,kad esi ten kur turi būti. Tarp tų ,tarp kurių nori būt. Ir pagaliau,bent kartą, neklausant tėvų ir neklausant kitų nuomonės,elgiesi taip,kaip širdis Tau liepia. Ir žinai ką? Tai- velniškai geras jausmas. Mes visi turime tuščią vietą širdyje ar gyvenime iš praeities,dėl kod abar esame tokie,kokie esame. Kartais,mes gauname mažiau,negu tikimes gaut. Bet kartais vertingiausia ne tas ,kad sako,kad bus gerai,o tas kuris padaro gerai. Ir mūsų gražiausios akimirkos atsiranda tuomet,kuomet net nesitiki ,kad jos vyks. Kalbu iš patirties. :) Pagaliau.
Švelniai apkabinu,
Greta

Share: