Bėgti šiais laikais galima visur. Kažkas bėga į Balį, kažkam užtenka sodybos už miesto, o kažkam ir kambario sienos yra pati geriausia atgaiva. Ir kiekvieną kartą nustojus urgzti varikliui, nusileidus lektuvui ant nusileidimo tako, pradėjus girdeti besisągstančių diržų garsą, ar tiesiog išlipus iš traukinio ar autobuso, mes pradedame įsivaizduoti, kad vaidiname kažkokiame filme, nors tiksliau suvokiame, jog tas pirmas žingsnis link tai bus nauja istorija, nebūtinai nauja pradžia, bet savotiškas pabėgimas ir aplinkos pakeitimas, nes kaip išlipsiu/išeisiu/atsistosiu, viskas bus kitaip, ir aš irgi, būsiu kitokia, ar ne?
Ir mes visi kažkodėl tiesiog pabėgam. Nors aš sutinku ir aš pati žinau, kaip smagu yra uždaryti visas duris, pamiršti kas buvo, ir tiesiog porai dienų pakeisti aplinką gyvenant tarp tokių žmonių, kur tu būsi ant tiek nauja ir šviežia, kad kartais to naujumo mums begalo trūksta tam, kad visados jaustis gerai. Visados reikia kažką kažkuom pakeisti, kad suprastum vertę grįžimo atgal.
Man pasirodė, kad visa vasara praleista ne Lietuvoje buvo vienas geriausių mano sprendimų ( tikrai buvo ), bet grįžusi jaučiausi grįžus pilnai, tik kai ko trūko ir man atrodo, kad trūko dar vienos kelonės kažkur, bet ne tokios kur aš ieškočiau savęs, skaityčiau ir nežiūrint į laikrodį valgyčiau pyragėlį, bet tokių kur mintys visiškai pailsi, neturi laiko skaityti, o jej, net ir aprašyti nelabai yra laiko, bet užtat yra laiko tiesiog kvepuoti oru ir mėgautis vaizdais kuriais matai. "Italija" - šoviau draugei, su kurią kaip ir mąsteme keliauti į Barseloną, bet kaip sakoma, kartais dalykai susideda ir teisingas sprendimas pats savaime ateina ir dažniausiai, jis būna teisingas.
Ir mes visi kažkodėl tiesiog pabėgam. Nors aš sutinku ir aš pati žinau, kaip smagu yra uždaryti visas duris, pamiršti kas buvo, ir tiesiog porai dienų pakeisti aplinką gyvenant tarp tokių žmonių, kur tu būsi ant tiek nauja ir šviežia, kad kartais to naujumo mums begalo trūksta tam, kad visados jaustis gerai. Visados reikia kažką kažkuom pakeisti, kad suprastum vertę grįžimo atgal.
Man pasirodė, kad visa vasara praleista ne Lietuvoje buvo vienas geriausių mano sprendimų ( tikrai buvo ), bet grįžusi jaučiausi grįžus pilnai, tik kai ko trūko ir man atrodo, kad trūko dar vienos kelonės kažkur, bet ne tokios kur aš ieškočiau savęs, skaityčiau ir nežiūrint į laikrodį valgyčiau pyragėlį, bet tokių kur mintys visiškai pailsi, neturi laiko skaityti, o jej, net ir aprašyti nelabai yra laiko, bet užtat yra laiko tiesiog kvepuoti oru ir mėgautis vaizdais kuriais matai. "Italija" - šoviau draugei, su kurią kaip ir mąsteme keliauti į Barseloną, bet kaip sakoma, kartais dalykai susideda ir teisingas sprendimas pats savaime ateina ir dažniausiai, jis būna teisingas.
Pamiršus viską, realiai, susikrovus KUPRINĘ ant pečių, būdama optimiste pasiemiau ir knygą ir užrašų knygutę, na, nes tokie vaizdai turbūt tiek įkvepimo sukels, kad ojojojo, tik rašyt ir rašyt, bet oiiiiii kaip aš klydau. Išėjo taip, kad pati stebinau save iš miesto į miestą bekeliaujant, kalną po kalno pamatant, o kai kuriose vietose apnikdavo toks jausmas, kad va čia, net ir vestuvių norėčiau, nes taip ramu ir taiku, ir turbūt jeigu net pačiai būti čia tiesiog yra gera, tai turbūt ir su kažkuom, ypatingesniu taip pat bus panašiai, o gal ir dar geriau. Visi tie turėti jausmai, kažkokie lūkesčiai privedė prie to, kad nei prieš vieną kelionę nereikia turėti jokių lūkesčių, galbūt, net nereikia plano kur eit metrų tikslumų, nes geriausia yra eiti ten kur širdis, pasiklysti šimtus kartų ir tada surasti "tą kavinukę, na kur visi sako, kad ten labai gerai" ir visiškai nesijaudinti dėl to, kad rytoj pirmadienis, šeštadienis ar whatevardieniadinis. Gyvenimas, va, jis vyksta čia ir dabar. Vyksta kiekviename puodelyje kavos, nudegintame liežuvyje, ar pamirštu skečiu namuose. Gyvenimas vyksta net tada, kaip sugebi prajuokinti už trijų tūkstančių kilometrų po lietingu dangumi sedinčią draugę ir kažkam pagrąžinti diena. Gyvenimas vyksta tada, kai mes neskaičiuojame nei valandų, nei minučių, kai suvokiame, kad priklausyti kažkur ir kažkam, yra ne akmuo ant krutinės, o namų jausmas, kurių, kiti, galbūt net ir neturi. Galbūt, tos visos nežinios ir uždarytos durys ir turėjo būti uždarytos, nes tada galima atidaryti langą ir į viską pažiūrėti žymiai plačiau. Nes nėra pykčio, kur negalima susitaikyti, nera draugystės, kur nėra nesutarimų, nes jei viskas būtu vienoda, ant kiek būtų įdomu stebėtis, kad Tu gali padaryti tai, o aš negaliu, nes aš kitokia, ir tai gerai.
O įdomiausia tai, kad visos kelionės, kad ir kur jos bebūtų yra viskas apie mus, ir niekas apie mus. Tai yra tai ką mums duoda kita kultūra, tai yra tai, ką mes pasiimame ir ką mes sukuriame.
Kitą dieną, mes atsikeliame ir suvokiame, kad šiandien yra ta diena kažko atsiprašyti, perskaityti senai dulkančią knygą, pakviesti susitikti. Juk ne taip esame toli vienas nuo kito, mes visvien esame šalia ir visados esame čia, o kartais susimastai, kam ieškoti tai, kas jau turbūt, senai atrasta, tik nepastebėta?
jau buvau išsilgus žodžių, vilniaus ir namų palangės.
Gražių dalykų kūrimo,
Greta
