Vienas žodis- teisingu metu gali išgelbėti nuo klaidingo sprendimo. Laiku išsakyta nuomonė- gali pakeisti sudarytą nuostatą. Atviras pokalbis - panaikintas ribas. Kurias ir vėl sudarėme patys.
Saldainių dežutė su vis mažėjančiu saldainių kiekiu joje ir plati palangė pro kurią matosi visi Vilniaus dangoraižiai yra šį vakarą yra pati jaukiausia vieta ir šiandien nenorėčiau būt kitur. Šią akimirką, nenorėčiau sedėti eliziejaus laukuose, nenorėčiau šnekėt prancūziškai arba mąstyt į kokį muziejų ryt norėčiau nueiti. Šiandien, aš supratau, labai, labai gražų dalyką. Šiandien einant gatve mačiau, kaip vaikas bėga pas mama su gele rankoje per gatvę ir mama jį apkabina ir jie abu pradeda juoktis. Arba, Tau padaro labai skanią kavą ir pasakai ačiū, bet taip iš širdies, kad žmogus tai pajaučia ir jauties padaręs gerą darbą. Parašai draugei, kad labai ją didžiuojies arba tiesiog nusišypsai žmogų gatveje. Labai paprasta, labai miela ir labai ypatinga. Kaip pagalvojai, o kiek ypatingų akimirkų žmonėm suteikei Tu? Tokių, kuomet pasakojant apie jas Tu jauti, kad vat, tai yra tai. Tai, ko aš ieškojau. Tai, ko man trūko. Tai, ko tą akimirką labiausiai reikėjo. Laiku užtaikytas gestas, laiku pasakytas žodis gali išgelbėti nuo siaubingo galvos skausmo, nakties pilnos liūdėsio, šokolado plyteles kurios bus nepradarytos, nes širdies taip neskaudės.
Ir šiandien, lauke švietė įpatingai ryški saulė. Šildė savo spinduliais, vertė raukytis ir šypsotis. Vertė šoktelt per balas, vertė vėl ir vėl dėtis akinius nuo saulės ir kvepuoti lietumi ir žydančiais augalais.
Ir aš negaliu apsakyti, kas nutiko, bet šiandien buvo tikrai graži diena. Ir šiandien ta saulė tikrai švietė. Ir aš žinau, kad kiekvieną rytą atsikeliu ir galvoju, kiek darbų šiandien reikia padaryt, ir kiek visko dar manęs laukia.. o tada aš pagalvoju, kad visai tai yra beprotiškai žavu. Ir vien tai, kaip aš laukiau pavasario ir kaip aš jo norėjau. Kaip aš laukiau tų rytų, kada išėjus jausi tą pavasario kvapą? Kaip aš laukiau, kada važiuojant dviračiu į paskaitas, plaukus maloniai kedens vėjas, o Tu klausysi mėgstamiausios savo dainos. Ir kaip aš laukiau to, kad suprasčiau, kad ne šiandien galbūt yra ta diena, kuomet viskas vyksta labai lengvai ir paprastai. Ir ne šiandien ta diena, kuomet pagaliau viską supranti.
Ir visa tai, kas yra dabar. Visa tai, kas yra prisiminimuose. Visa tai, kas suformavo ir sustatė viską į savo vietas. Visai tai yra tai, kas yra nauja. Nauja šviežia pradžia.
Tai, ko kai kurie ieško visą gyvenimą, o ką sako žmonės, kuomet jie tai randa?
Saldainių dežutė su vis mažėjančiu saldainių kiekiu joje ir plati palangė pro kurią matosi visi Vilniaus dangoraižiai yra šį vakarą yra pati jaukiausia vieta ir šiandien nenorėčiau būt kitur. Šią akimirką, nenorėčiau sedėti eliziejaus laukuose, nenorėčiau šnekėt prancūziškai arba mąstyt į kokį muziejų ryt norėčiau nueiti. Šiandien, aš supratau, labai, labai gražų dalyką. Šiandien einant gatve mačiau, kaip vaikas bėga pas mama su gele rankoje per gatvę ir mama jį apkabina ir jie abu pradeda juoktis. Arba, Tau padaro labai skanią kavą ir pasakai ačiū, bet taip iš širdies, kad žmogus tai pajaučia ir jauties padaręs gerą darbą. Parašai draugei, kad labai ją didžiuojies arba tiesiog nusišypsai žmogų gatveje. Labai paprasta, labai miela ir labai ypatinga. Kaip pagalvojai, o kiek ypatingų akimirkų žmonėm suteikei Tu? Tokių, kuomet pasakojant apie jas Tu jauti, kad vat, tai yra tai. Tai, ko aš ieškojau. Tai, ko man trūko. Tai, ko tą akimirką labiausiai reikėjo. Laiku užtaikytas gestas, laiku pasakytas žodis gali išgelbėti nuo siaubingo galvos skausmo, nakties pilnos liūdėsio, šokolado plyteles kurios bus nepradarytos, nes širdies taip neskaudės.
Ir šiandien, lauke švietė įpatingai ryški saulė. Šildė savo spinduliais, vertė raukytis ir šypsotis. Vertė šoktelt per balas, vertė vėl ir vėl dėtis akinius nuo saulės ir kvepuoti lietumi ir žydančiais augalais.
Ir aš negaliu apsakyti, kas nutiko, bet šiandien buvo tikrai graži diena. Ir šiandien ta saulė tikrai švietė. Ir aš žinau, kad kiekvieną rytą atsikeliu ir galvoju, kiek darbų šiandien reikia padaryt, ir kiek visko dar manęs laukia.. o tada aš pagalvoju, kad visai tai yra beprotiškai žavu. Ir vien tai, kaip aš laukiau pavasario ir kaip aš jo norėjau. Kaip aš laukiau tų rytų, kada išėjus jausi tą pavasario kvapą? Kaip aš laukiau, kada važiuojant dviračiu į paskaitas, plaukus maloniai kedens vėjas, o Tu klausysi mėgstamiausios savo dainos. Ir kaip aš laukiau to, kad suprasčiau, kad ne šiandien galbūt yra ta diena, kuomet viskas vyksta labai lengvai ir paprastai. Ir ne šiandien ta diena, kuomet pagaliau viską supranti.
Ir visa tai, kas yra dabar. Visa tai, kas yra prisiminimuose. Visa tai, kas suformavo ir sustatė viską į savo vietas. Visai tai yra tai, kas yra nauja. Nauja šviežia pradžia.
Tai, ko kai kurie ieško visą gyvenimą, o ką sako žmonės, kuomet jie tai randa?
Būna laisvi.
