Pabėgimas

Aš bėgu per akimirkas. Jos pralekia šitaip greitai. Pavasaris. Taip ilgai laukiam, ir lyg sugreitintame filme viskas ima ir pradingsta. Nublanksta knygos viršeliai gulintys ant palangės visai nepaliesti tavosios rankos. Nužydėjusios alyvos prarandą svaiginantį kvapą ir pavasarišką žavesį. Ir vis žadu sau nustoti bėgti. Kartais grįžtu namo, kuomet galvoje pilna minčių ir visi žmonės, su kuriais šnekėjai tą dieną Tave vis kažkaip paveikia, kad grįžęs sėdies ant žemės, pasiemi puodelį arbatos ir sėdi žiūrint į vieną tašką. Kartais visai nesvarbu, kad diena buvo labai gera ir Tau padarė skanią kavą, o saulė švietė visą dieną. Vis dažniau pamąstai, kas, kaip ir kodėl. Žinai, ko lauki, bet kartu ir taip bijai. Tie baimės jausmai, kuomet bijai ir net nelauki. Kaip ir lauki, bet namų paveikslas atrodo vis mielesnis. Jauti, kad nebemoki jausti ir nebeskiri jausmų, nebemoki sustoti ir suprasti,o gal aš per dažnai sustoju ir per daug galvoju, apie tai, apie ką neturėčiau galvot? Kartais aš tiesiog bėgu. Man atrodo, kad kartu su vėju, viskas ką blogo jaučiu tiesiog dingsta ir tampi švaresnė. Kartais man atrodo, kad tapau kitų žmonių taupykle. Taupau jausmus, išgyvenimus ir nuomonės. Girdžiu per daug, matau per daug, kartais tą, ko nenoriu matyti, dėl ko tampa liūdna ir skauda. Stoviu prieš save veidrodį, ir matau save. Ir klausiu savęs, ar kada nors buvai taip PILNAI pasiklydusi savyje, kaip dabar? Kuomet viskas susideliojo į savo vietas, bet į visiškai skirtingus stalčius. Noriu suprasti, kodėl visada būna taip panašu į filmą arba į knygas. Žemyn, aukštyn. Ir taip, ganetinai dažnai. Ir atsisėdus kavinės kampe nepradėsi geriau suvokti save stebėdama kitus. Bėgdama nuo savęs netapsi savimi. Pamiršusi kas svarbu, netapsi greitesnė. 
Pirma vasaros diena - ir man jau per daug. 
Ir žodžiai vėl atsimuša į sieną, akys leidžiasi žemyn, rausta žandai ir dreba kojos. Norisi rėkt, bet kartu ir juoktis iš savęs. Aš noriu bėgti.

Share: