Rožinio dangaus būna per daug

Sujaukta diena prasideda nuo sujauktos lovos ir susivelusių plaukų. Jausmas, jog ir vėl atsikelei ne nuotaikoje ir viduje visas tornadas nenuteikia gerai net tada, kuomet lauke kruša jau praeina. O tie ledukai, barbenantys į metalinę palangę, nebe taip ramina kaip seniau. Seniau būdavo labai paprasta - jeigu lyja, mes apsikabiname ir sėdime. Su laiku, kuo didesni mes augame, tuo stipresne virve pririšame save prie savo uosto, kurio palikti nenorime. Nusirišti tą jausmą, kuri jauti būna sunkiau negu nusirišti virvę nuo abiejų surištų rankų. Juk suprantate, apie ką aš šneku. Koks pažįstamas jausmas, kai bijai išeiti į lauką nes vis dar jautiesi prisirišęs. Jautiesi nešantis visą tai, kas Tavo rankose, galvoje, rankineje. Jautiesi taip, lyg atrodytų, kad visi  žmonės, kurie Tau nupiešia širdelę kavoje arba tie, kurie palaikė tau duris prieš užeinant į biblioteką ar parduotuvę, žino ką Tu šiandien jauti. Ne šiandien, bet žino. Man visada sakydavo, taip būna - gerai, blogai, gerai, vėl blogai. Tačiau, kai visą savaitę kamuoja ramybė, būtent, kamuoja ramybė tampa aišku, kad tai yra ne kas kitas o labai skaudus faktas. Ramu būna tada, kai mes susitaikome ir nebesistengiame kažko pakeisti.
Ramybė kamuoja, nes ji tiesiog kaupiasi viduje. Mums gali atrodyti, kad žaizda užgijo, bet tai neprilygsta tam. Ir tada tai prasideda.


Ir po pačios stipriausios krušos mes ir vėl pamatome žavų žydrai rožinį dangų. Prašau,pabūk. Prašau pabūk ir vėl rožiniu. Kaip tada. Na tada, kai kažkoks jausmas buvo viduje. Ne, ne ramybė ir ne tuštuma, bet tai, ką dažniausia savyje laikai ir niekam nesakai, bet kaip pasakai, mąstai - gerai padariau ar blogai?
Pabūk dar kartą, pabūk, kaip paskutinį kartą. Ir tas žodis paskutinį pasako tiek daug, kiek nei viena knyga turinti virš penkių šimtų puslapių nesugebėjo pasakyti. Ką žmonės po akiniai nuo saulės apsiniaukusią dieną slepė. Tai, apie ką garsiai šnekame tik jeigu šalia yra ne pigaus stiklo butelys arba stovėdami balkonuose ir žiūrint į apačią. Žiūrime į apačia ne dėl to, kad norime kristi, o dėl to, kad aš geriau žiūrėsiu į dugną negu į akis

Share:

Nejaugi visa tai apie mane ?

Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu. Aš nueinu į kambarį, aš skaitau knygą, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu, bet aš sau meluoju. Aš nueinu į kambarį, bet pasėdžiu ant grindų, nes vidus dreba.  Aš skaitau knygą, atrandu pasiklydusias viltis, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš apsimetu, kad to nebuvo ir apverčiu ją į kitą pusę. Aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Tiksliau, aš bandau užmigti.

Kiekvieną dieną mes pereiname per įvairias kliūtis, kurios tyko mus vos išėjus iš laiptinės. Netinkamai pasirinktas keliukas, kartais, netinkamas oras, kad galėtum jaustis laiminga, o dar kartais trukdo netgi tie, kurie nieko nedaro. Žmonės sako, ramybę surasti labai lengva. Lengva kaip nueiti į bandelinę nusipirkti kruasano arba taip kaip kažką įskaudinti. Sužeisti kažką. Kuomet žeidžiam, juk mums neskauda, tačiau kuomet tai daro kiti, jausmas baisus. Tai prilygsta popieriaus perejimui per odos pirštą,  savotiškam jausmui, kuomet jauti, kad… tai viskas. Tai viskas, kas skauda. Tai gatvės, tai dainos, tai kvapai, koridorium nueinantys kvepalai, du cukraus šaukšteliai kavoje. Tai kortelė pinigineje kurią visados nešiojames su savimi, tai tarsi amuletas arba akmenukas, kuris visada šalia, net jeigu šiandien nesidažeme ir į lauką išėjome tik išnešti šiukšles.

Tai rytai, kuomet atsikelus nebežinai ar vasaros rytai tikrai Tavo megstamiausi. Tai nuleistos žemyn svajonės ir stiklinė vandens į veidą.

Tai kaip bėgti nuo savęs, už kampo ir vėl sutinkant save. Tai lyginti ano pirmadienio puse septintos su kito pirmadienio puse septintos. Tai suprasti, kad tai yra viskas, o kartu ir niekas. 

Ir po tokių savęs ieškojimo kelionių namai nebetampa tais pačiais kuriais buvo. Juose nebekvepia lavandom, juose nebeaidi juokas. Jo čia ir nebuvo. Laimė tai nerimta. Džiaugtis ir kvatoti tai vaikų žaidimas. O nuoširdžiai pajausti, kad esi laimingas - pasakos fragmentas.

Grįžti namo - ta grįžt į realybę. Sujauktais patalais, kurie visvien susijaukia, nuvytusiom gelėm ir dulkėtom lentynom.

Ir šį vakarą, aš įeinu į virtuvę.

Aš užkaičiu virdulį. Aš įdėdu arbatos maišelį. Aš užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango- pasižiūriu į liepą. Man ilgu. Bet viskas gerai, nes gelės vėl žydi. Aš nueinu į kambarį, aš skaita

u knygą.  Atidarau langą ir įkvepiu oro.

Šiandien - puiki diena pradeti kažką naujo, o dėl viso kito aš atsiprašau.

Na, už tai, kas buvo lėvai. 

Ir šiandien, aš atsikeliu ir šiandien kambarį ir vėl žydi gelės. 
O kas geriausia - jos pagaliau kvepia.

Share: