Kartais grįžti namo ir jautiesi tokia tuščia. Net nebeturi nieko pasakyti, nebenori nieko padaryti. Nori pamiegoti, net jeigu išsimiegojai ir nori pasedėt tyloje, net jeigu visą dieną bandei jos išvengti. Aš dievinu keliauti. Net mažiausia kelionė kažkur toliau priverčia Tave pasijausti kažkuo kitu. Leidžia Tau būti kitokiu. Atsikėlus ryte, išėjau į nežinomą miestą tyrinėti jo gatvių. Net nustebau, kiek daug žavingų dalykų savyje gali slėpti mažas ir nelabai kam žinomas Italijos pajūris. Net nepamenu, kada mačiau jūra, o čia ir savo vykeliškumo dėka, net pajaučiau ją savo kojomis. Palikau užrašą ant jūros ir tiesiog išlekiau ieškot savęs. Jo, žinoma.
Kelionės, tai tarsi mažas bėgimas nuo savęs. Tai begalo smagu, sulaiko kvapą ir verčia šiurpuliukus atsirasti ant Tavo odos, žinant, kad tuoj skrisi kažkur, o rytoj atsikelsi svetimo miesto lovoje. Ir tai taip atpalaiduoja, nes jausmas toks, lyg visi prieš tai ant širdies guleję akmenys nurieda ir Tu gali būti kitu žmogumi. Net nebūtina sakyti savo vardo, juk greičiausiai tų žmonių nesutiksi. O ką gali žinot, kaip pasaulis toks mažas. Kaip pažįstami tampa draugais, o draugai - pažįstamais. Kaip svarbūs žmonės, tampa mažiau svarbesnį arba išviso praranda savo svarbą mūsų gyvenime. Viskas laikiniau už ausinių iš TIGERIO veikimą. Gelės vysta, lapai krenta, žmonės grįžta namo ir jų rankinese pilną lapelių su užrašais - pilna dalykų, kuriuos jie norėjo padaryt, pilna minčių - kurias norėjo pasakyt ir nepasakė. Ir žodžiai užrašyti ant smelio, galiausiai nuplaunami stipriausios bangos. Mano Italija buvo saulėta - labai gera grįžti namo. Nors darbų iki kaklo, ir Tu vėl vos viską spėji, bet tik taip įvertini dvi valandos kavos, su geriausia drauge prilygstančia sesei. Tik tada įvertini tuos šeimyniškus šeštadienius ir neskubančius sekmadienius su knygomis ir filmais lovoje, bei rytiniais išėjimais išgert kavos arba, kad ir apsipirkti. Tik nemiegant naktį įvertini, kaip gera miegoti savo lovoje ramia sažine ir sakyti sau 'Šiandien aš padariau viską, ką turėjau. ir šiandien, miegu ramiai' . Ir kaip pamatai pigesnį lektuvo bilietą. Betkur. Frankfurtą, Londoną ar Paryžių..pagalvok. Ar jau atėjo TAS laikas, kada ir vėl turi atsukti nugarą ir apsimesti kitu žmogumi ?
Kelionės, tai tarsi mažas bėgimas nuo savęs. Tai begalo smagu, sulaiko kvapą ir verčia šiurpuliukus atsirasti ant Tavo odos, žinant, kad tuoj skrisi kažkur, o rytoj atsikelsi svetimo miesto lovoje. Ir tai taip atpalaiduoja, nes jausmas toks, lyg visi prieš tai ant širdies guleję akmenys nurieda ir Tu gali būti kitu žmogumi. Net nebūtina sakyti savo vardo, juk greičiausiai tų žmonių nesutiksi. O ką gali žinot, kaip pasaulis toks mažas. Kaip pažįstami tampa draugais, o draugai - pažįstamais. Kaip svarbūs žmonės, tampa mažiau svarbesnį arba išviso praranda savo svarbą mūsų gyvenime. Viskas laikiniau už ausinių iš TIGERIO veikimą. Gelės vysta, lapai krenta, žmonės grįžta namo ir jų rankinese pilną lapelių su užrašais - pilna dalykų, kuriuos jie norėjo padaryt, pilna minčių - kurias norėjo pasakyt ir nepasakė. Ir žodžiai užrašyti ant smelio, galiausiai nuplaunami stipriausios bangos. Mano Italija buvo saulėta - labai gera grįžti namo. Nors darbų iki kaklo, ir Tu vėl vos viską spėji, bet tik taip įvertini dvi valandos kavos, su geriausia drauge prilygstančia sesei. Tik tada įvertini tuos šeimyniškus šeštadienius ir neskubančius sekmadienius su knygomis ir filmais lovoje, bei rytiniais išėjimais išgert kavos arba, kad ir apsipirkti. Tik nemiegant naktį įvertini, kaip gera miegoti savo lovoje ramia sažine ir sakyti sau 'Šiandien aš padariau viską, ką turėjau. ir šiandien, miegu ramiai' . Ir kaip pamatai pigesnį lektuvo bilietą. Betkur. Frankfurtą, Londoną ar Paryžių..pagalvok. Ar jau atėjo TAS laikas, kada ir vėl turi atsukti nugarą ir apsimesti kitu žmogumi ?
