Kuomet ji krito,jis jos negaudė

Indai kartais dūžta. Kartais dūžta mėgstamiausias puodukas ir tada matai išmestas jo dalis. Gaila,kad dalių kaip ir kai kurių žmogiškų silpnybių negalima suklijuoti,nes bus ne tas. Manau kiekvienas žmogus yra geras ir turi kažką gero savyje. Net tamsiausią dieną ras bent kažką gero ir išlindęs iš savo pilko pasaulio priims naujus iššukius. Bet nenoriu kalbėt apie žmonės. Kartais aš jaučiuosi taip,lyg tiesiog stebėčiau kitus. O jie manęs nematytų. Taip būna su žmonėm,kurie yra linkę prie savo pačios kompanijos ir kuriems nereikia kitų . Bet man reikia kitų,tada kodėl kartais taip jaučiuos ?
Negaliu paaiškinti kartais tų dalykų apie kuriuos norėčiau šnekėti,kartais trūksta tam tikrų žodžių norint apsakyti kaip jautiesi,o kartais ,kaip jų labiausiai reikia  - žodžių trūksta. Mes visada garsiai įvardiname - ko mums trūksta,ko mes norime,ko mums reikia. Tačiau niekada,arba labai retai pamąstome,ką mes turime ir kaip tai gavome. Nematome dalykų esančių aplinkui mus,nors pradžioje jie turi teikti mum daugiausiai džiaugsmo. Kai vaikystejė mus džiugindavo už dešimtukus ir nuopelnus gaunami saldaniai arba penki litai,už kuriuos,tikrai nusipirkčiau kolos ir ledų,nes tada buvo tokia mada. Arba ta dalelė džiaugsmo,kuomet su kiemo draugėm žaidžiant slepynių Tavęs ieško ilgiausiai ir galvoji 'yes,gerai pasislėpiau' arba pati randi tą,ko nesitikėjai rast. Vaiksyteje meluot smagu. Kaip paaugi,kartais kvaila,bet pateisinama. Kaip užaugi- neatleistina. Ir gėda. Meluot nes gėda dėl tiesos,meluot ,nes nenori skaudint,meluot nes tuo jau gyveni. Nuo melo iki džiaugsmo,nuo džiaugsmo iki verkimo į pagalvę ir nuo pagalvės iki šokinėjimo per laiptelius. Kartais randam tai ko nesitikim. Sutinkam žmonės,apie kuriuos girdėjom daug ,o realiai nežinome nieko. Mes tokie nykūs. Duoda progą- bėgam. Liekam be nieko - prašom progos. Gaunam progą -  svarstome ar mum jos reikėjo. Aš žinau,ko man reikia. Bilieto į Paryžių. Arba Berlyną. Savaitę praleist kvepuojant kepyklelių kruasanais,bėgti paskui svajonės ir iškelus rankas į viršu rėkti,nes taip tiesiog norisi. Kartais mintys susipainioja taip,kad mes net nežinome ko mum tą akimirką reikia. Reikia en arbatos ir šokolado. O laiko. Ir lagamino. Aš pasiruošus pakedent plunksnelės,per nelyg ilgai užsisedėjau,o kodėl turėtum būt ten,kur niekas Tavęs nelaiko ?
Prablaškyt minčių.

Share: