Rožinio dangaus būna per daug

Sujaukta diena prasideda nuo sujauktos lovos ir susivelusių plaukų. Jausmas, jog ir vėl atsikelei ne nuotaikoje ir viduje visas tornadas nenuteikia gerai net tada, kuomet lauke kruša jau praeina. O tie ledukai, barbenantys į metalinę palangę, nebe taip ramina kaip seniau. Seniau būdavo labai paprasta - jeigu lyja, mes apsikabiname ir sėdime. Su laiku, kuo didesni mes augame, tuo stipresne virve pririšame save prie savo uosto, kurio palikti nenorime. Nusirišti tą jausmą, kuri jauti būna sunkiau negu nusirišti virvę nuo abiejų surištų rankų. Juk suprantate, apie ką aš šneku. Koks pažįstamas jausmas, kai bijai išeiti į lauką nes vis dar jautiesi prisirišęs. Jautiesi nešantis visą tai, kas Tavo rankose, galvoje, rankineje. Jautiesi taip, lyg atrodytų, kad visi  žmonės, kurie Tau nupiešia širdelę kavoje arba tie, kurie palaikė tau duris prieš užeinant į biblioteką ar parduotuvę, žino ką Tu šiandien jauti. Ne šiandien, bet žino. Man visada sakydavo, taip būna - gerai, blogai, gerai, vėl blogai. Tačiau, kai visą savaitę kamuoja ramybė, būtent, kamuoja ramybė tampa aišku, kad tai yra ne kas kitas o labai skaudus faktas. Ramu būna tada, kai mes susitaikome ir nebesistengiame kažko pakeisti.
Ramybė kamuoja, nes ji tiesiog kaupiasi viduje. Mums gali atrodyti, kad žaizda užgijo, bet tai neprilygsta tam. Ir tada tai prasideda.


Ir po pačios stipriausios krušos mes ir vėl pamatome žavų žydrai rožinį dangų. Prašau,pabūk. Prašau pabūk ir vėl rožiniu. Kaip tada. Na tada, kai kažkoks jausmas buvo viduje. Ne, ne ramybė ir ne tuštuma, bet tai, ką dažniausia savyje laikai ir niekam nesakai, bet kaip pasakai, mąstai - gerai padariau ar blogai?
Pabūk dar kartą, pabūk, kaip paskutinį kartą. Ir tas žodis paskutinį pasako tiek daug, kiek nei viena knyga turinti virš penkių šimtų puslapių nesugebėjo pasakyti. Ką žmonės po akiniai nuo saulės apsiniaukusią dieną slepė. Tai, apie ką garsiai šnekame tik jeigu šalia yra ne pigaus stiklo butelys arba stovėdami balkonuose ir žiūrint į apačią. Žiūrime į apačia ne dėl to, kad norime kristi, o dėl to, kad aš geriau žiūrėsiu į dugną negu į akis

Share:

Nejaugi visa tai apie mane ?

Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu. Aš nueinu į kambarį, aš skaitau knygą, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu, bet aš sau meluoju. Aš nueinu į kambarį, bet pasėdžiu ant grindų, nes vidus dreba.  Aš skaitau knygą, atrandu pasiklydusias viltis, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš apsimetu, kad to nebuvo ir apverčiu ją į kitą pusę. Aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Tiksliau, aš bandau užmigti.

Kiekvieną dieną mes pereiname per įvairias kliūtis, kurios tyko mus vos išėjus iš laiptinės. Netinkamai pasirinktas keliukas, kartais, netinkamas oras, kad galėtum jaustis laiminga, o dar kartais trukdo netgi tie, kurie nieko nedaro. Žmonės sako, ramybę surasti labai lengva. Lengva kaip nueiti į bandelinę nusipirkti kruasano arba taip kaip kažką įskaudinti. Sužeisti kažką. Kuomet žeidžiam, juk mums neskauda, tačiau kuomet tai daro kiti, jausmas baisus. Tai prilygsta popieriaus perejimui per odos pirštą,  savotiškam jausmui, kuomet jauti, kad… tai viskas. Tai viskas, kas skauda. Tai gatvės, tai dainos, tai kvapai, koridorium nueinantys kvepalai, du cukraus šaukšteliai kavoje. Tai kortelė pinigineje kurią visados nešiojames su savimi, tai tarsi amuletas arba akmenukas, kuris visada šalia, net jeigu šiandien nesidažeme ir į lauką išėjome tik išnešti šiukšles.

Tai rytai, kuomet atsikelus nebežinai ar vasaros rytai tikrai Tavo megstamiausi. Tai nuleistos žemyn svajonės ir stiklinė vandens į veidą.

Tai kaip bėgti nuo savęs, už kampo ir vėl sutinkant save. Tai lyginti ano pirmadienio puse septintos su kito pirmadienio puse septintos. Tai suprasti, kad tai yra viskas, o kartu ir niekas. 

Ir po tokių savęs ieškojimo kelionių namai nebetampa tais pačiais kuriais buvo. Juose nebekvepia lavandom, juose nebeaidi juokas. Jo čia ir nebuvo. Laimė tai nerimta. Džiaugtis ir kvatoti tai vaikų žaidimas. O nuoširdžiai pajausti, kad esi laimingas - pasakos fragmentas.

Grįžti namo - ta grįžt į realybę. Sujauktais patalais, kurie visvien susijaukia, nuvytusiom gelėm ir dulkėtom lentynom.

Ir šį vakarą, aš įeinu į virtuvę.

Aš užkaičiu virdulį. Aš įdėdu arbatos maišelį. Aš užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango- pasižiūriu į liepą. Man ilgu. Bet viskas gerai, nes gelės vėl žydi. Aš nueinu į kambarį, aš skaita

u knygą.  Atidarau langą ir įkvepiu oro.

Šiandien - puiki diena pradeti kažką naujo, o dėl viso kito aš atsiprašau.

Na, už tai, kas buvo lėvai. 

Ir šiandien, aš atsikeliu ir šiandien kambarį ir vėl žydi gelės. 
O kas geriausia - jos pagaliau kvepia.

Share:

Ne šiandien, bet gal rytoj ?

Vienas žodis- teisingu metu gali išgelbėti nuo klaidingo sprendimo. Laiku išsakyta nuomonė- gali pakeisti sudarytą nuostatą. Atviras pokalbis - panaikintas ribas. Kurias ir vėl sudarėme patys.
Saldainių dežutė su vis mažėjančiu saldainių kiekiu joje ir plati palangė pro kurią matosi visi Vilniaus dangoraižiai yra šį vakarą yra pati jaukiausia vieta ir šiandien nenorėčiau būt kitur. Šią akimirką, nenorėčiau sedėti eliziejaus laukuose, nenorėčiau šnekėt prancūziškai arba mąstyt į kokį muziejų ryt norėčiau nueiti. Šiandien, aš supratau, labai, labai gražų dalyką. Šiandien einant gatve mačiau, kaip vaikas bėga pas mama su gele rankoje per gatvę ir mama jį apkabina ir jie abu pradeda juoktis. Arba, Tau padaro labai skanią kavą ir pasakai ačiū, bet taip iš širdies, kad žmogus tai pajaučia ir jauties padaręs gerą darbą. Parašai draugei, kad labai ją didžiuojies arba tiesiog nusišypsai žmogų gatveje. Labai paprasta, labai miela ir labai ypatinga. Kaip pagalvojai, o kiek ypatingų akimirkų žmonėm suteikei Tu? Tokių, kuomet pasakojant apie jas Tu jauti, kad vat, tai yra tai. Tai, ko aš ieškojau. Tai, ko man trūko. Tai, ko tą akimirką labiausiai reikėjo. Laiku užtaikytas gestas, laiku pasakytas žodis gali išgelbėti nuo siaubingo galvos skausmo, nakties pilnos liūdėsio, šokolado plyteles kurios bus nepradarytos, nes širdies taip neskaudės. 
Ir šiandien, lauke švietė įpatingai ryški saulė. Šildė savo spinduliais, vertė raukytis ir šypsotis. Vertė šoktelt per balas, vertė vėl ir vėl dėtis akinius nuo saulės ir kvepuoti lietumi ir žydančiais augalais.
Ir aš negaliu apsakyti, kas nutiko, bet šiandien buvo tikrai graži diena. Ir šiandien ta saulė tikrai švietė. Ir aš žinau, kad kiekvieną rytą atsikeliu ir galvoju, kiek darbų šiandien reikia padaryt, ir kiek visko dar manęs laukia.. o tada aš pagalvoju, kad visai tai yra beprotiškai žavu. Ir vien tai, kaip aš laukiau pavasario ir kaip aš jo norėjau. Kaip aš laukiau tų rytų, kada išėjus jausi tą pavasario kvapą? Kaip aš laukiau, kada važiuojant dviračiu į paskaitas, plaukus maloniai kedens vėjas, o Tu klausysi mėgstamiausios  savo dainos. Ir kaip aš laukiau to, kad suprasčiau, kad ne šiandien galbūt yra ta diena, kuomet  viskas vyksta labai lengvai ir paprastai. Ir ne šiandien ta diena, kuomet pagaliau viską supranti. 

Ir visa tai, kas yra dabar. Visa tai, kas yra prisiminimuose. Visa tai, kas suformavo ir sustatė viską į savo vietas. Visai tai yra tai, kas yra nauja. Nauja šviežia pradžia.
Tai, ko kai kurie ieško visą gyvenimą, o ką sako žmonės, kuomet jie tai randa? 

Būna laisvi.

Share:

Sveika sugrįžus namo

Vieną kartą prisėdus žodžiai dėliojasi labai sunkiai, vien dėl to, kad yra begalo daug ko pasakyt. Vis kiekvieną dieną tyliai pamastau, kas aš būčiau jeigu ne visa tai ką teko praeiti ? Visi tie dalykai, kalbos, kelionės. Nauji skoniai, nauji žmonės, didėli įspūdžiai ir klaidos. Kritimas lygioje vietoje ir atsistojimas tuomet, kuomet atrodo jau geriau nebus arba tiesiog nebus išeities.
Bet šiandien ne apie tai, kaip visada būna blogai, o apie tai, kad kartais pats netikėčiausias dalykas priveda Tave prie vietos nuo kurios matosi kylanti saulė.
Kaip sakoma, grįžti kažkur kur jau buvai nebėra atsitiktinumas. Tai veikiausiai atsitinka todėl, kad kažką ten pamiršai. Ir aš irgi manau, kad kartais tiesiog atsirandi ten kur ir reikia ir tai tiesiog nutinka. Kartais tos kelionės būna labai laiku ir jos Tau suteikia žymiai daugiau negu aštuonios vasaros savaitės iš kurių nesupratai pusės to ką turėjai suprasti. Ir visgi, suprasti. Kodėl mums kartais taip reikia to laiko, kad suprasti ?
Ir kartais tereikia visiško atsitiktinumo - išpiltos kavos, veluojančio autobuso, paliktų raktų arba pamesto auskaro, kad Tu suprastum kad tai, dėl ko bėgai per lietų, putei žvakutes ir užsimerkdavai matant krentačią žvaigždę visuomet buvo tiesiai prieš Tave ir visada klausydavo Tavo žodžių, siūsdavo atvirutes per Kalėdas ir kartais ta tyla sėdint ant palangės šeštą ryto ir stebint kylančią saulę atsako į penkis klausimus užduotus dieną prieš kuomet atrodydavo jog net nebežinai ką dabar.
Naujai atrastos senos vietos ir iš naujo atpažinti seni pažįstami tape draugais ir vienybę, kurios nesurasi ir kurios neatrasi šiaip. Draugų veidai po mažiau negų metų pertraukos išvysti žmones iš toli ir jausti, kad esate čia ir dabar, kalbant apie dalykus, kuriuos esi senai pamiršus ir prisimeni iš naujo tai ką palikai nespėjusi suprasti.
Jie visuomet man sakydavo, kad tyla yra pats garsiausias garsas. Jie visuomet man sakydavo, kad draugai - didelis turtas. Bet niekada apie tai nesusimąstydavau, kol nepamačiau. Kad guminukai būna skanūs tik tada, kuomet yra iš ko pasijuokti. Kad vynas geriasi skaniai tada, kuomet kalbi apie savo gyvenimą namie su drauge kurios nematei menesių menesius. Kad nuoširdžiausia šypsena yra tuomet, kuomet matai draugus, kurių manei nepamatysi mojuojančius iš apačios ir prašančių išmesti raktus. Kad draugystė, tai grįžti namo ir nusiūsti penkias nuotraukas iš oro uosto. Kad draugystė tai apsikabinti, kada to reikia. Kad  tai yra tai, ko Tu negali nusipirkti. Ir tai, ko atsitiktai negali surasti. Ir kartais tiesiog reikia tai suprast, kad atsitiktinumų nebūna ir gyvenimas yra gražus.
O Tavo? 

Share:

Too young to fly away,

Kartais žmonės tiesiog išeina. Jų nereikia prašyti, jų nereikia pamiršti, jie tiesiog išeina. Viena dieną atsikelęs suvoki, kad jų Tavo gyvenime nebėra. Jie gyvi ir jiems viskas gerai, jie vis dar dedasi du šaukštelius cukraus į arbatą ir surūko pakelį per dieną. Tiesiog jie - nebe Tavo. Jų Tau nėra, o ir jiems Tavęs nėra.  Žiemą, kuomet daugiausiai laiko praleidžiame tamsoje, sunku patikėti, kad tam tikri dalykai turi pabaigą. Kartais sunku suvokti, kad tai, ką turi šiandien, nebūtinai turėsi rytoj. Kad jeigu šiandien esi visiškam dugne, rytoj nebūtinai turėsi jame būti. Kartais pagalvoju, kad priimant naujus žmonės, mes jiems žymiai labiau atsiveriam, nes kažkodėl, nebijom. Ir būna taip, kad žmogų per tris menesius pažįsti žymiai geriau, negu žmones, su kuriais gyveni dvidešimt metų. Kaip pagalvoji, kiti laiko Tave melage, išdavike, sako, kad nemoki paskirstyti laiko ir pasiaukoti. Tuo tarpu kiti Tau pasako ačiū ir su malonumu Tavęs klausosi, net jeigu yra pavargę. Ir poto, iš žmonių, kuriem nedavėm net laiko, reikalaujame to, ko patys nepaaukojom savo laikais. Viskas keičiasi labai greitai, vieną dieną Tu vienoks, kitą dieną - jau mąstai kitaip. Suvoki, kad ankščiau darei daug klaidų, rinkaisi ne tuos žmones, ir netobulėjai. Ir kad ir kaip netikėtum, kad nuo aplinkos priklauso kokie būsime mes, pastebi, kad tai labai susije. Vieni džiaugiasi tuo, kad ryte būna geras oras, kiti tuo, kad sena draugystė ir vėl tampa kaip nauja. Šiandien puiki diena pradėti kažką naujo. Tai reiškia, palikti užnugarį tai, kas buvo seniau ir eiti pirmyn. Ir viskas kas buvo seniau, kas nepavyko, arba dabar tiesiog neturi reiškmės, matyt nutiko todėl, kad ir mes nesugebėjome būt tikri patys sau. Žinom, kaip išvengti tam tikrų nejaukių situacijų, tačiau vietoj sprendžiant jas mes bėgam.
Ir kaip gera bėgti, kaip nėra sniego ir neslysti, nes jautiesi tvirtai stovintis ant žemes ir valdantis situacija. Kaip gera jausti, kad gali kažką pakeisti ir gali pradėti šiandien.
Ir net pačiame žiemos viduryje, pamačius saulėtą dangų vis kažkaip pasidaro geriau. Ne tai, kad yra blogai, bet pasijauti geriau. Ir gyvenimas pasidaro kažkiek gražesnis. 
Kuomet sumaištyje bandai ieškoti teisingų detalių, užtrunki ilgiau, negu planuotai, bet gerai, kad rytas už vakarą protingesnis ir rytojus už šiandieną pranašesnis.
Nors šiandien šokit gal ir nesinori, bet pakalbėti ir išgert kavos - labai.
Ir vis tie dūžtantis indai tampa puikiu pretekstu nusipirkti naują puodelį. 
Gražesnį, brangesnį ir sielai artimesnį.

Saulėti linkėjimai,

Greta

Share: