Apie mane ir šiltus kraštus

Didelėm galimybėm prasidėję metai po truputėlį eina į pabaigą. Paskutinis metų mėnuo ir bėgančios dienos primena, kad ne tik mėnesio galas artėja, bet ir pačių metų pabaiga. Didžiausia simbolika yra užversti knygas, subraukyti varneles prie darbų, kuriuos turėjau padaryti arba žvilgtėlti kiek atnešė šie metai ir kiek sau juose radau. Metai, kurie prabėgo greičiau negu tikėtasi, kurie viršijo lūkesčius ir planų kūrimą, kurie leido suprasti ir atrasti.
Sunku patikėti, kad prieš savaitę mano kojas skalavo atlanto vandenyno krantai, švietė saulė, o palydinti saulėtėkį net išspaudžiau vieną ašarą iš to, kaip buvo gražu ir kaip man reikėjo būtent tokios akimirkos. Toli nuo namų, su naujais žmonėmis ir kitoje aplinkoje. Kad tai nebūčiau toji aš, kurią dvidešimt metų pažįstą kaip nuo A iki Z. Labai reikėjo, kad išmokčiau pajausti ir susidėčiau save iš naujo į vietas, suprasčiau, ko man reikia ir ko aš noriu.

Pagalvojau, kad šiais metais nors ir veikiau labai daug, bet labai daug kartų bijojau. Bijojau suklysti, gauti blogą žodį, padaryti kažką ne taip. Padarius kažką blogo visada jausdavausi kalta, kažką daranti ne taip, ir vėl suklydusim o blogiausia - nepakankamai gera tam, kad tai daryčiau. Nuo rutinų bėgdavau į užsieny, kas išeidavo į naudą. O visai netyčia gavau galimybę pabėgti visai pusei metų į kitą vietą. Nerealu ir visai naudinga, nors išvykimo metu buvo labai sunku palikti patogų komfortą, stabilią situaciją ir ViskąŽinauNesEsuNamie statusą, bet prasilaužus tikrai pradėjau iš naujo atrasti nežinojimo žavėsį ir atradimų jausmą. Ir ar jums taip nebūna? Eini tom pačiom gatvėm, tokiu pačiu žingsniu, sutinki žmones, apsikabini ir pasikalbi. Laikinumo konstanta aplanko kiekvieną kartą ieškant pažįstamų veidų miniose. Vis einame, vis tikimės, kad va, gal už šio kampo ir pasiekiam namus galiausiai nepajautę, o jau ruošėme emociją, nors jos nepanaudojome.
Naujai atrasti miestai, nauji žmonės, draugai iš kitų šalių, apie kurių draugystę kartais pamąstau, kad na laikina čia visa tai, kaip įmanoma palaikyti draugystę, kuomet vienas va, tarkime, Ispanijoje, kitas Lietuvoje. Bet įmanoma. Ir susitikti vidurį Europos įmanoma, ir apsikabinti būna žymiai smagiau, kai žmogaus ilgą laiką nematai. Ir pradėjau vertinti. Draugą šalia. Žmogų, kuris skiria laiko. Žmogų, kuris išklauso.  Išvažiuojant turėjau sau daug klausimų - ar veiks šita draugystė, ar pavyks išsaugoti tą ryši, ar mes dalinsimes įvykiais ar susiskambinsime? Sėdint lėktuve viskas ką galvoji yra tai, kad tie galvojimai atsakymų neatneša.  Bet va, išvyksi ir paaiškės visos spelionės ir minčių delionės. Atitolimas nuo namų visada reiškia atsiskyrimą. Nors emociškai to nevyksta, bet jauti, kad grįžus visų gyvenimai yra tokie pasikeitę, o tu turi iš karto prisitaikyti prie pokyčių. Bet užtai kai įdomu juos visus vėl sutiki. Draugus, pažįstamus, šeimos narius. Pasisemę naujų dalykų mes grįžtame ir tampame kažkiek kitokie. Išlaisvėjame ir nebestatome aplink save stiprių sienų, iš kurių vis vien dažniausiai nėra naudų. Ir grįžus į namus, į tuos, kur gatvės aprašinėtos prisiminimais ir augimu bei istorijomis, vėl kuri naujas istorijas.

Ir tada aš supratau, kaip sunku mums būna pradėti eiti link kažko, bet kaip greit įprantame, Kaip sunku žengti pirmą žingsnį, bet įlipus į pusę kalno jau ir atgal nebeatsigręži, o toliau lipti tampa vis lengviau ir lengviau. Iš to gimė mano sakinys, į kurį sudėjau tai kas man svarbu. Įpročiai, išėjimas iš komforto zonos, nauji atradimai, sugrįžimai prie to, kas buvo senai mintimis pamiršta ir svarbiausią - ryšį, kurį kuriu su žmonėmis. Ir nesvarbu, kiek laiko pažįstami ar kiek valandų iškalbėta. Ryšis stato viską.
Gyveni sau ir įpranti matyti tik platų ir žydrą dangų. Įpročiu tampa vaikščioti su džinsiniu švarku nubučiuotu vasaros smėlio granulių arba tiesiog be pirštinių. Klausaisi garsiai grojarasčio 'Atradimų Portugaliją', nes kiekvieną kartą, kai ten apsilankau (visus du kartus ane, Greta?) tai vis pagaunu save atrandant kažką naujo, seno arba tai kas jau senai turėjo būti atrasta, bet vieta ir laikas buvo ne ta.
Ir štai suprantu - gyventi tarp bangų ir lengvumo vėjų įpranti labai greitai, o prie geros atmosferos nereikia laiko įprast, nes viskas atrodo taip teisinga, tiesiog taip, kaip ir turi būti ir visada turėjo būt. Tačiau, kai kalba pasisuka apie namus, mes šiek tiek susigūžiam. Kalbame mažiau, dairomes daugiau. Dalykai kuriuos bandei vytis verčia tave atsitraukti. Sprendima keisti kelio kryptis tqri išgaruoja ir tampa nebeaktualūs. O kai kurie žmonės? Na jie tiesiog privalo būti apkabinti ir žinoti, kad labai gera juos turėti. Gera šiltą žandą šalia glausti, duot penkis pamačius, jog vienas kitam paruošėt tas pačias dovaneles, užklausti "Kaip jauties namie?" ar palinkėti gražių švenčių. Tie kurie paskambina, tie kurie įrašo balsą ir kurie net už 3000 kilometrų esantis priverčia jaustis taip, lyg viskas būtų čia ir dabar. O tada ir supranti, kad ryšys, žmogau, ryšys svarbiausia, tiesa?



Share:
Read More

Atviras pasivaikščiojimas su savimi

Man labai dažnai reikia postūmio pradėti.Kartais, aš jaučiu, kad negaliu viena ir man labai reikia šalia žmogaus. O kartais aš išvažiuoju viena ten kur niekada nebuvau ir bandau kurti ten savo gyvenimą.


Pastarosios savaitės buvo kreizi ramios savotiška prasme.
Pagalvojau, o kaip jaučiasi emigrantai, susideję visą savo gyvenimą į du lagaminus (nes daugiau wizzair ir ryanair neleidžia skraidintis, muahaha, Greta, koks geras prikolas, ką?) ir kokie jausmai juos lanko pakilus nuo žemės paviršiaus ir išlipus į visiškai naują savęs fazės etapą? Bent jau man, net išvykstant trumpesniam laikui, atsiranda daug įvairiausių minčių. Pirmos mintys būna, kad pagaliau aš išvykstu ir nebūsiu namie, nes tos keturios sienos, tos pačios gatvės ir tie patys maršrutai nejuokais apsuka galvą ir mintis. Išvažiuojant būni žiauriai užsihaipines ir atrodo, kad aš viską galiu, aš viską padarysiu ir vienu žodžiu, skaldysiu ir valdysiu. Bet tu išvažiuoji, tu įsivažiuoji ir galiausiai pradėti jausti ilgesio formą, kuomet tau labai patinki būti esamoje vietoje, bet tu jautiesi tuščias nes trūksta? Nes tiesiog, trūksta. Ir reikia. Ir galbūt tai dėl laiko trūkumo, nes žinoma, kad ateis laikas, kai reikės važiuoti namo ir visa tai bus tik šiltas galvą šildantis prisiminimas iš laiko, kuomet visą laiką galėjau skirti sau ir sau ir savęs tobulinimui ir pažinimui. Ir galbūt, kai tas laikas jau ateis, kai reikės važiuoti namo ir susidėti vėl gi visa pusę metų į vieną su puse lagamino, mes jausimes čia tokie tvirti, kad nebenorėsime išvykti ir save matysime tik to miesto gatvėse?

Ir vis dėlto, kartais tiesiog sunku būti čia ir dabar. Tu sėdi ir skaitai knyga, tu būni čia, bet mintimis esi visiškai kitur? Ir tai girdžiu labai dažnai, kad aš tarsi čia, bet mintimis aš laukiu atostogų/rytojaus/penktadienio/darbo pabaigos..tarsi mechaniškai būtumem suprogramuoti būti ar jausti ir rinktis.

Seniau atvirumo sąvoka reikšdavo, kad tu išsišneki apie viską nuo A iki Z ir per valandą žmogus sužino apie Tave daugiau negu žino tavo šeima. Dabar atvirumas žymimas tuo, kad žmogus į klausimą kaip sekasi, renkasi ne tą standartinį GERAI, tačiau nebijo pasidalinti emocijomis ar jausmais, su kuriais jam teko susidurti. Kartais jaučiu, kad žmonės nejučia stato sieną ir tikisi iš tavęs šimtaprocentinio atvirumo ir nuoširdumo, patys atsiribodami paprastomis ir visiškai kasdieniškomis frazėmis nuo kurių tavo pagrinde niekas nepasikeičia. Ir dažniausiai, tas vienas atviras pokalbis, gali visiškai pakeisti tavo dieną, nuotaiką ir gal net įkvėpti naujų vėjų.

Kažkurią dieną vaikščiodama parke labai ilgai galvojau. Turiu įprotį laikas nuo laiko praskrolinti, o ypač, būnant vienai. Prigavau save mąstančia, kad kai esi vienas, nėra atvirumo su savimi. Jo, nelabai prasmingas tas skrolinimas, bet nu kad tu kur, skrolinu vistiek. Tada supratau,kad pasivaikščiojimas pasivaikščiojimui nelygus, bet kad pats tikriausias ir gryniausias pasivaikščiojimas man yra ne vienai, bet su kitu žmogumi.Tai pokalbis, buvimas. Tai - jausmas. Reti momentai, kuomet tikrai neišsitrauksi savo mobilaus telefono, nes tuo metu išgyveni tą buvimo ir draugystės momento tikrumą. Einant kartu esi visom prasmėm čia ir jauti, kad eina ne tik tavo kojos, bet ir mintys vis su kiekvienu žingsniu. čia būdama šiandien susimasčiau apie draugus. apie tuos, kurie čia. Apie tuos, kurie Lietuvoje - kurie dirba, kurie mokosi ir toliau atsakinėja į savo klausimus. Arba parašo, - be tavęs Vilniuje kažkas ne to, o tu sėdi ir šypsaisi, nes yra ryšys. Apie tuos, su kuriais kažkada dalinomes pasaulį, o dabar dalinames tuo savo viduje, kai niekas negirdi. Apie tuos, kurie nei Lietuvoje, nei čia — Indonezijoje, Brazilijoje, Meksikoje, Slovakijoje, bet susirašai ir supranti, kad kaip gerai, kad jie yra.  
Šiandien galvoju ne tik apie save, bet ir apie juos ir skatinu parašyti draugui. kartais labai norisi dalintis tarsi sienos neegzistuotų, o atstumas būtų ne kliūtis, bet galiu pasakyti, kad remiantis dalykais, atstumas tikrai nėra kliūtis, o mūsų galvojimai kartais atneša atsakymus mums tiesiai po kojomis.





Share:
Read More

Kažkur prie Atlanto

Visi mes esame priklausomi. Vieni priklausomi nuo savo gyvenimo ritmo taip, kad negali jo apleisti, kiti priklausomi nuo žmonių, kurių negali paleist, treti - priklausomi nuo darbų, kurių nenori paleisti, ir negali apleisti. Tačiau visi mes turime tam tikrą pabėgimo būdą į poilsį ar ne tik, kuris norim nenorim, pakeičia ir mus ir mūsų nuotaiką, arba mūsų sprendimus.

Kuomet pakuoji į lagaminą daiktus atostogoms, viskas apie ką galvoji, kad būtų bent pora patogių batų, keletas gražių suknelių ir įdomi knyga. Viskas ką deliojame ir perdeliojame galvoje tai to laiko perspektyvoje suplanuoti ir nelabai pavykę dalykai,  klausimai kurie neduoda ramybės. Tačiau, kai žinome, jog pusę metų mūsų nebus namie ir galbūt pusę metų nematysime visų veidų, kuriuos matydavom kasdieną ir apsikabindavom, arba vos išlipus iš lovos neplautais plaukais bėgdavom ryte gerti kavos ir ant greito sudoroti migdolinį kruasaną, visi tie keliavimų dalykai įgauna kitokią prasmę.  Realiai, viskas eina taip letai, o kartu ir taip greitai, kad net lagamino krovimo faktą bandai kuo labiausiai atitolinti ir galiausiai štrichuoji viską paskutinę dieną, žiauriai nesekmingai, jog pamiršti pusę ant stalo paliktų dalykų, vos neišbėgi iš namų be akinių ir penkis kartus tikrini, ar pasiemiau tą pasą ar ne? Bet nieko gi jei nepasiemiau, kortelė irgi tinka...ar ne? Ir santyki su žmonėm užglaistai visa kitaip. Kai žinai, kad skrendi per pusę europos, tas ryšys pradžioje atrodo begalo stiprus, bet su laiku silpnėja. Gyventi skirtingus gyvenimus, atsikelti skirtinga valandą, pas mane saule, o pas tave lietus ir visiškai kitaip formuota kasdienybė stato barjerą ir nori nenori, būdamas kitur tu gyveni to miesto gyvenimą. Tu, kartu su vietiniais, skubančiais į darbus, skubi ar tai į mokslus ar tai į darbą, bet kitaip. Žinai, kad gatvėje nesutiksi draugo ir nepaplepėsite valandą. Tiesa, netikėtai sutikau savo buvusio buto šeimininkę Lisabonoje, Lisabonos autobuse, paties piko metu. Ant kiek neįtikėtina sutikti žmogų viešajame transporte, kuriame be to žmogaus yra kokie trisdešimt kitų. Kaip ir neįtikėtina išvažiuoti iš namų kuris tarsi vienkiemis į šalį, kur realiai pažįsti žemelapį ir vietas, bet ne žmones. Įdomu, kaip jaučiasi žmonės, plaukiantis laivu aplink pasaulį, kurie penkis mėnesius plaukioja vandenyne, dažniausiai prieš miegą ir vos pabudus matant per bangas einantį horizontą, kurie ne tai, kad atsisako visiškos savo rutinos, bet ir būna kažkur tarp niekur ir tam tikros šalies arba salos.

Kas man labiausiai patinka būnant svetur tai yra tai, kad kas vyksta namuose ir tai kas vyksta čia yra visiškai skirtingi dalykai. Tai labai keista, bet man taip neįprasta nebūti savo miesto dalimi. Kažkiek keista yra būti čia ieškotojai ir ieškoti vietų, ieškoti savo staliuko prie lango, surasti savo suoliuką parke, savo mylimiausia dainą važiuojant autobusu į paskairas arba rytinio prasibėgimo skvere daina (bet kita negu aną vasarą, nes ta daina ir dabar puikiai man tinka). Pasiilgau dviračio ir laisvės, kurią jaučiu juo važiuodama. Ne, nepagalvokite, kad skundžiuos, namo dar tikrai nenoriu, tiesiog ilgiuosi savo kasdienybės, kurią turėjau. Gal labiau rutinos? Bet manau, kad duota galimybė kurtis save čia. Juk čia galima tiek pasiimti. Priklausomai, kam norėsi duoti to, ką sukaupei savyje visą laiką iki tol. Kuo tikrai galiu pasidžiaugti, kad čia yra su kuo pabūti. Pašneketi. Išgerti kavos. Pakeliauti. Ir suvalgyti picą vidury savaitės. 
Ir nors kartais aplanko liūdnos mintys ir pasiilgstu darbo ir nuolatinio frylancinimo kavinėse, bet, manau, kad kai turėsiu darbą, tikrai ilgesiuos savo laisvės jaunystės.

Namie įsikūriau, ikėjos žvakėmis pasirūpinta, manau, oficialiai galima sakyti einu namo. Nes laikina stotelė irgi gali tapti namais, kartais, mums labai to reikia, kad nusprestumėm, kur norime eiti ir ką norime daryti.

Už įkvėpianti naujovėmis Rugsėjį. 


Share:
Read More