Tai visgi daug ar mažai ?

Skaičiuoti dienų nebėra prasmės. To, kas liko vargiai pavadinsi savaitę, o kaip prisimeni, kad dar prieš 41 dieną sedėjau susigūžusi ant lovos ir labiausiai už viską norėjau grįžti namo. Gal dar ir dabar noriu, bet kad dabar viskas apsivertė į kitą pusę, kitu kampu - nenuginčyjamas faktas. Kiekvieną rytą keliuosi su supratimu, kad liko vos porą dienų ir jau būsiu pakeliui į Vienos oro uostą su sunkiausiu lagaminu ir mintimis apie namus ir dvejopas akimirkas. Kiekvieną rytą atsikėlus pasižiūriu į veidrodį ir žiūriu į žmogų kurį matau prieš savę. Keistas jausmas, matyti save ir žinoti, kad viskas dabar yra visiškai kitaip.
Po šešių savaičių man buvo sakoma " Tu verksi kaip

važiuosi namo" , "Jūs busite viena didelė šeima" ir panašias paskatinančias frazes. O aš netikėjau nei viena iš jų, tik linksėjau galvą ir buvau išsigandusi, bet bijojau taip, kad tiesiog būdavau rami ir tik galvodavau.
O šiandien, tėtis parašė žinutę " Greta, liko trys dienos" . Ir aš susimąsčiau - jeigu ankščiau man būtų pasakę tuos žodžius būčiau begalo apsidžiaugus, bet dabar tie žodžiai sukelia begalo keistus jausmus ir keisrą savijautą. Kaip kas pradeda kalbėti apie išsiskyrimą, gerkleje atsiranda gumulas, jauti kaip trūksta oro. Mes esame viena šeima. Gal net daugiau negu šeima. Tu negali nebūti artimas su žmonėmis su kuriais gyveni po vienu stogu šešias savaites. Žmonės, su kuriais verki ir juokies. Žmonės, su kuriais keliauji po europą, bėgi į metro ir traukinius, atrandi kažką naujo ir bendro.

******
Dabar sėdžiu savo sessione, mano partneris kalba su studentais apie Feedbacka. Kad ir kaip buvo sunku susikooperuoti ir surasti kažkiek bendrų dalykų, paskutinę savaitę viskas verčiasi aukštyn kojomis. Nebebijai ateiti ir nežinoti kur eini, nebebijai pabandyti improvizuoti ir galiausiai, daryti tai dėl ko čia ir atvažiavai. Geriausias jausmas apima, kuomet turi šnekėti, o Tavęs klauso. Jautiesi ypatingai, lyg darydamas įtaka žmonėm kurie yra šalia Tavęs. Esi dalis kažko ir tas jausmas įkvepia keistis ir gyventi šią diena. Išmokau džiaugtis akimirkom. Ši vasara - kažkas stebuklingo. Ir pagaliau tai sakydama, aš tai jaučiu. Kažkada kalbėdama apie vasaras,  tiesiog sakydavau , kad jo, vasara buvo gera. Ir tiek, nieko daugiau. Nes tuo metu atrodydavo, kad paprasta ir beprasmiškai praleista vasara yra geriausia kas gali nutikti. 
Dabar sėdžiu, ir vėl jaučiu, kaip sunku darosi. Kaip nesinori važiuoti namo, krauti lagamino; kaip nesinori sedėti Vienos oro uoste prisimenant viską, kas buvo čia. Prisiminant žmones, kuriuos sutikai su kuriuos šnekėjai ir dalinaisi,.

Man liko trys dienos iki tol, kol pagrindinis dalykas šią vasarą bus išpildytas. 
Trys dienos. 
Net.
Tik. 

Share: