Cinamonas

Aš mėgstu cinamona. Kava su juo . Kaneles su kava ir cinamonu. Žvakes kurios kvepia cinamonu. Jis primena jaukumą ir šilumą. Kartais būna,kaip atsivertus seno sąsiuvinio lapą ,randi jame prirašytus žodžius,frazes kurie tą dieną buvo šovę į galvą,atrodė teisingi ir prasmingiausi ,turintys mintį ir suprantami tik Tau. O kartais,kaip vis prisiruoši pagaliau parašyti arba aprašyti,atsisėdi,užsidėgi vanilinę žvakę ir rašai,trini,perrašai. Rašai,perrašai,ištrini. Galvoji,kaip pradėti naują sakinį,kad skambėtų GERAI ? Ir vėl rašai,perrašai,rašai perrašai. Ir lygiai taip pat,kaip nerašai,bet galvoji,kaip pasielgti. Galvoji,permąstai,padarai sprendimą ir vėl jį pakeiti. Klausai minios,labiau negu klausai savęs. Bėgi nuo savęs ir vėl susitinki su savimi veidrodiniam atspindį. Privengi dalykų,kurie atrodo baisiai. Ir štai aš ir vėl prigavau save- rašau ir ištrinu,perrašau,perskaitau kelis kartus,ir vėl ištrinu nes nežinau ką rašyt. Lengva rašyti kaip liūdesys apgaubia Tave,kaip įsimyli,kaip džiaugsmas liejasi per kraštus arba kaip grįžti iš kelionės. Kaip  padarai tai ,ko kiti nesitikėjo,padarai tatuiruotę arba gerai sušoki. Ir dabar ,kaip paskaitau savo paskutinį įraša,galvoju kiek aš daug norėjau pasakyt ir kiek norėjau pasakyt tam vienam žmogui,kad visa tai netilpo manyje ir tiesiog norėjau rašyti ir rašyti. Bet kaip praeina laiko tarpas,kaip išskrendi ir pasivaikštai po kitą miestą,išgeri jame kavos ir supranti,kad kas dažnai daroma netenka savo prasmės. Jeigu kiekvieną dieną gersi kavą -tu nustosi ją mėgautis. Jeigu kiekvieną dieną skaitysi žurnalą - Tau jis pasidarys neidomus.Pavargsi. Tai normalu. Kiekviena diena neturi būt tokia pati,panaši į visas kitas,panaši į kažkieno kito. Aš jaučiuosi taip gerai,kaip nereikia vaidinti ir meluoti. Nereikia pataikauti ir stengtis atsipalaiduoti. Nereikia vaidinti ,kad juokinga ir kad linki žmogui sekmės.Apskritai,Tu gali būt savimi ! Kaip Tu supranti,kad esi tarp tų žmonių. Kad visi tokie skirtingi,bet pokalbiai su jais ypatingi. Šiandien einant per alėja ir matant apsnigtus medžius ir visur kabinamas lemputes prisiminiau ir tai,kad greit kalėdos. Greitai tas ypatingas metas,kuomet mes stebinsim šalia esančius ir kalbėsime dar nuoširdžiau negu bet kada. Aš ir vėl norėjau parašyt kažką gero,o išėjo minčių kratinys. Man atrodo,supratau vieną mažą tiesą. Apie gyvenime nereikia rašyt. Gyvenimą reikia gyvent. Nes tik tada,Tu turėsi ką rašyt.
Iki greito.
Greta

Share:

Namai, ruduo , pradžia

Iškelusi ranką mojavau minioje ir lingavau mėgstamai dainai į taktą. Tą akimirką viskas atrodė taip,kaip turi būti. Jaučiau laisvę,laimę,kuri susipynė su nusivylimo karteliu,bet bendrai paėmus aš buvau pasiilgusi tokių akimirkų. Žinai tą jausmą,kaip nori eit gatve ir šokti ? Ir aš nebijau pasirodyti kvaila, nes man pačiai smagu ir noriu,kad kiti tai žinotų. Ir visi pasirenka skirtingus būdus parodyti savo džiaugsmą. Taip pat,kaip ir kiekvienas pasirenka kokią vasarą jie turės. Pamenu kaip džiaugiausi žydinčiom ir kvepiaančiom alyvom,kaip norėjau šypsotis pamačius jūra ir pajutus smeliuką ! Kaip skatinau save nepasiduoti liūdėsiui. Kaip atsisiunčiau Stay With me galvodama,kad pagal ją verksiu,bet klausant jos man atrodo,kad gyvenime viskas yra labai gražu. Ir tai tiesa.   Ši vasara buvo atradimų vasara. Daug radau,daug pažinau,buvau kitokia ir manau,mano planas turėti idomia vasarą yra pavykęs. Aš dirbau,aš keliavau, susipažinau su naujais žmonėmis. Pasiilgau šokių, pasiilgau gražių rytų,nors puikiai žinau,kad pirmą savaitę be pykčio žadintuvui ir klausimų "kodėėėl" iš lovos neišlupsiu..  Bet aš tikrai turėjau puikią vasarą. Jo,kartais nieko neveikdavau dieną iš dienos,kartais norėdavau paverkti kampe nežinau kodėl,bet viskas ką aš norėjau padaryti aš padariau, ir tai buvo geriau,negu nieko. Gal net tai buvo žymiai geriau,negu aš to tikėjausi. Nieko neplanavau,užtat gavau pamoką kitai vasarai planuoti daugiau,kad namie sedėt mažiau ,ir džiaugiuosi,kad šią vasarą viskam atradau laiko ir svarbiausia- neišsvaiščiau jo veltui.. Žiūriu nuotraukas ir suprantu,kad didžiausia laimė tai yra daryti ką Tu nori. Elgtis,kaip jauti. Bet niekada neklausyk širdies,kuomet esi blogos nuotaikos,nes tada didesnė tikimybė,kad laimingesnis nuo to netapsi. Elgis spontaniškai. Nebijok apsikvailint,viskas dažniausiai nėra taip kvaila,kaip mums atrodo. Aš supratau,kad i daugeliu dalykų reikia žiūrėt papraščiau,reikia nebijoti lietaus kaip lyja saulėi šviečiant,kad nereikia gilintis į viską galvojat o kas jeigu,ir kad svarbiausia dabar yra laimė. Nežinau kodėl,bet vasarą viskas papraščiau ,gyvenimas greitesnis ir įsimintinesnis. Kiekvienos vasaros pabaigoje mes užverčiame seną skyrių ir atveriame naują. Aš nepamiršiu šios vasaros,nes ji man davė išties labai daug. Ir aš kažkiek tampu žmogum,kuriuo norėčiau būt. Ir jeigu pamatysit mane gatveje einančia ir niūniuojančia ar bandančia šokti,bet laikanti viską savyje, žinokite - man šiandien gera diena. Tikiuosi taip bus dažniau. Palydžiu vakarą su savo dainom. Besiklausant jų žiemą tikrai sušilsiu.

Share:

Mesk akmenuką į jūra

Sunkiai prisimenu tą kartą,kaip labai norėjau grįžti namo ir kada taip tyliai savyje džiaugiausi pagaliau grįžusi namo ir numėtusi daiktus ant lovos. Kaip taip su nekantrumu laukiau,kada įvažiuosiu į Vilnių,ir lyg pirmą kartą įvažiavus apžiūrinėsiu kiekvieną pastatą pro langą. Gera grįžt namo, ir nesakau,kad man nepatiko pajūris ,tas nuostabus smelis,kurio tikrai niekur kitur pasaulyje nemačiau ; tas oras prie jūros ,tas kvapas ir ta savotiškai (šalta) jūra. Poros dienų atostogos man padėjo suprasti,kad tūrėčiau į kai kuriuos dalykus žiūrėti papraščiau. Kartais per daug perdedu ,pykstu dėl nieko arba nevertinu dalykų ,daiktų,žmonių . Aš supratau,kad gera ištrinti tam tikrus dalykus,atleidžiant vietos naujiems.. o kartu ir laikytis tam tikrų tradicijų. Jokia kava nebus tokia skani ,jeigu jos negersi namuose ; joks žmogus nebus Tavo,jeigu nepasakysi jam "labas",o daiktas nebus Tavo jeigu jo neprijaukinsi. Ir štai,aš grįžau namo ! Mano lova,mano kambarys,bijūnų kvapo žvakė ant staliuko, mano rytinis kruasanas ir atneštas laikraštis,mano šuo prašantis mane išvesti jį į lauką, mano dviratis,mano draugai,mano miestas. Mano miestas,kurio labai pasiilgau ir po kurį važinėjant vėl apemė nostalgija.. Kad norėčiau mokytis užsienyje,nes grįžtant namo tas laikas praleistas namuose būtu sunkiai atpasakojamas. Bet juk svarbiausia tai,ką mes jaučiame širdyje. Nes tik nustoję klausytis logikos dėsnių pradėdam klausytis širdies ir klausiam savęs 'o kas jeigu nepasiseks?'. Ir tada supranti,kad reikia daryti tai,kas daro Tave laimingu. Ir tai galioja ne tik vasarai. Jaučiuosi tikrai grįžusi namo.

Saulės nubučiuota, 

Greta.

Share:

Norėjau padainuoti,bet prisiminiau,kad nemoku dainuot

Gegužė yra vienas iš mano mėgstamiausių menėsių . Būtent geguže dažniausiai pavasario kulminacija,kuomet atsiranda atsakymai į visus klausimus iškeltus prieš ją. Visada mėgdavau priskinti alyvų nuo kaimynų medžių,pasistatyti kambary vazą su įvairių spalvų hiacintais ir kiekvieną rytą pabusti nuo saulės spindulio ir nuostabaus jų kvapo. Važiuoti dviračiu per balas ir jausti kvapą ką tik po lietaus. Šie dalykai man primena visas gegužes. Būtą ir liūdnų dienų,savaičių ,bet liūdėt pavasarį yra labai liūdna. Taip pat,kaip ir grįžus namo po ilgos dienos,numetus rūbus į kampą atsigulti į lovą ,ir nieko negirdėt šalia,nes esi viena. Arba grįžti namo,kur Tavęs laukia šeima ir visiem pasakot apie savo dieną. Bet manau liūdniausias jausmas tas - suvokti ,kad stovi vietoje,kad niekur nejudi ir nedarai nieko,kas priverčia tave jaustis gyvam. Kartais nesuprantu žmonių,pro kuriuos praeiname kiekvieną dieną ir jie net nesugeba išspausti šypsenos. Kartais būna liūdna,kaip kiekvieną dieną perki tą pačia kavą,o tave sutinka taip,lyg ateitum prašyti išmaldos ir būsi tuojau pat išvytas. Mane užknisa,kad net kalbant apie prezidentų rinkimus,būni iškritikuojamas neva "toks tokį išsirinko" .  Milijonai žmonių yra tokie NEsavikritiški. Visi yra tik linkę idealizuoti save ,o ne kitus,savo,bet ne kitų ir nesidžiaugti už kitus,o viską suversti pinigam ir lengvabūdiškumui. Kodėl kai kurie žmonės tokie riboti,ir nesupranta,kad pas visus mąstymas ,stilius,charakteris ir mėgstamiausia arbata yra kitokie ? Ir TAIP TŪRI BŪT. Kodėl mes turime būt vienodi,kad mūsų neatskirtų ? Būtu taip neįdomu ! O dabar-mūsų daug ir mes skirtingi,turime savo prioritetus ir neperšame jų kitiem. Kodėl mes kritikuojame žmogų kuris laikosi dietos ? Kodėl mes netikime,kad žmogus visko pasiekė pats. Kodėl nebemokame priimti komplimentų ? Nes per dažnai kritikuojame kitus lyg nuo jų pasirinkimo priklausytų mūsų gyvenimas. Smagu pasijuokti ,bet nereikia tuo gyventi. Nereikia laukti kiekvieno žmogaus nuopolio,kad patapšnotum jam per petį pasakęs "niu va,gal kitą kartą " . Nereikia vartyti akių,kaip Tavęs ko nors prašo. Juk  žmonės- tokie įdomus,šmaikštus, rimti ,gražūs ir skirtingi. Jie visi turi to,ko neturime mes,o mes- ko neturi jie ir tai yra gerai. Mes neprivalome mylėti vienas kito ,bet neprivalome jų nekęsti už jų buvimą. Pradėjau geguže,o baigiau moralu,kokie mes neturėtumėm būt. Kartais sakoma,kad žmogų keičia jo paties aplinka. Atsisėdau ir galvoju,ar tai ta aplinka priverčia mane šitaip kalbėti ? Labai tikiuosi,kad ne. Šiandien penktadienis,matyt rytoj bus gera diena,kadangi šiandien jau jaučiuosi visiškai outOfMyMind.

Share:

O gal tiesiog nusišypsok ?

Kartais man atrodo,kad gyvenimas kaip filmas. Darome tai,kas tuo metu atrodo teisinga , viską metam vardan kažko,kas tą akimirką atrodo neįkainojama. Galiausiai pažvelgi realybei į akis-  viskas ne taip gražu,kaip Tau atrodo. Planai,kuriuos statai kaip pamatą kažkam geresniam tikrai nėra pats lengviausias kelias,kurį galėjai išsirinkti.. Bet dabar tai atrodo teisinga ! Pagaliau susitvarkai ilgai vilkintus reikalus- geriau dabar ir čia,negu laukti tinkamos akimirkos,taikytis prie oro,aplinkos ir nuotaikų.. Šiandien buvo graži diena. Jaučiau vasarą ore, džiaugiausi,kad viskas tvarkosi,o vėliau pagalvojau ,gal man tiesiog taip atrodo ? Juk užsikėliau sau tikslą,kurį turiu sau įrodyti galinti jį padaryt.. Šiandien,tarsi viskas yra gerai,viskas yra taip,kaip turi būt..bet giliai širdyje,man taip trūksta tų žodžių 'tu ne viena'. Norisi būt išgirstai,bet šiandien neturiu ką pasakyti. Gal tiesiog norisi apsikabinti kelius ,įkvėpti gryno oro ir patylėti kartu ? Ir nesvarbu,kad nuo šalčio pašiurptu oda ,ta akimirka būtu rami ir pilna harmonijos. Basom pavaikščioti per šlapią žolę.. Sakot kvaila to norėt ? Bet juk mes žinome,kas padarytų mus laimingais bent akimirka.. Visada bandome pavyti ta laimės jausmą,bet laimė tai visu pirma pilnatvė,kuomet tu net nežinai,ko tau trūksta. O iki pilnos laimės trūksta tikrai ne plazminio televizoriaus, bet šimtas litų dabar labai praverstų.. Kaip sakoma,kiekvienas pats pasirenka ,ko jam reikia. Šią akimirką nesinori būt apsuptai krūvai žmonių. Nesinori būt mieste. Norisi pabūt savimi. Pašokinėti ir pamosuoti rankomis. Juoktis iki skausmo. Nejausti kojų bėgiojant. Būt palaikomam.. Trūksta tikėjimo,kad viskas bus gerai ! Būna gerų dienų,būna blogų,o būna vat tokių.. Kaip norėtum paverkti,bet neišeina. Ir tai praeina,tiesiog viskam reikia laiko - mėnesių, savaitės ir dienos. Vienos nakties apmastymui,o rytas visada už vakarą protingesnis.
Bučinukai , Greta.

Share:

Kaip pasiklosi,taip išsimiegosi

Kartais mes pamirštame gerus dalykus,kad kaip jie ateina,mums atrodo,jog jų nenusipelnėme. Bet užtenka išeiti į lauką ir jau žinai,kad šiandien bus gera diena ,o prieš akis dar daug gerų dalykų. Aš mėgstu pavasarį. Iš tiesų- pavasaris mano mėgstamiausias metų laikas. Tiesiog,pavasario dažniausiai laukiame labai ilgai ,o kaip jis ateina mes tiesiog būname laimingi. Net dienų iki vasaros skaičiavimas pasimiršta ,kaip gegužės mėnesį būna labai labai šilta ir temsta gerokai po 9ių vakaro. Tokie maži dalykai,o man jie yra sudedamoji dalis geros nuotaikos ir to,kas mane džiugina. Dažnai klausiame savęs "o kada i mūsų gyvenimą ateis TAS žmogus ? Na tas,dėl kurio norėtųsi bėgti maratoną,nors net kilometro nenubėgu / Dėl kurio išmokčiau iškepti pyragą/ Dėl kurio pasikeisčiau ? " . Bet juk tam reikia įdėti indelį,kad gautum rezultatų. Nežinau,kaip kitiems,bet man iš dangaus dar joks "TAS" žmogus nenukrito.. ir tarp milijardo žmonių dar neatpažinčiau... Kas svarbiausia,tu supranti,kam to reikia. Kam reikia tų pamąstymų.  Poilsio,atostogų,pasisėdėjimo balkone ,pasivaikščiojimo lyjant. Kartais mums reikia sustoti vidurį kelio ir pasakyt sau,kad gana atidėti visus reikalus vėlesniam laikui ir laukti tinkamos akimirkos. Nes tinkama akimirka yra dabar. Viskas yra įmanoma. Visur,kur įdedi savo darbo ir nuoširdaus triūso ,visada bus geras rezultatas. Jeigu stengsies kažką išmokt,arba pasiekt užsibrėžtą tikslą ,viskas bus gerai jeigu nesėdėsi vietoje. Būna dienų,kaip mes vis  laukiam,kada mums bus geresnė nuotaika,bus geresnis oras arba aplinkybės klostysis palankiau.. bet pripažinkime, kartais mes girdime savyje ta tylų ,optimistišką balsą,kuris sako 'tu gali,pirmyn ! Tau tikrai pavyks ! Juk tu nori,kad niekas neslėgtu tavęs ,tai pirmyn,nes Tau pavyks' !  Ir tą akimirką ,Tu jau nori veikti ir įrodyti,kad Tu gali. O,žmonės ! Jie mus įkvepia būti geresniais negu esame,juk už tai turėtumėm jiems dėkot ! Nes kartais,mes nuvertiname pačias geriausias progas gyvenime. Ar jos pasikartos ? Į tai atsakymo manau neturi niekas. Gera savaitgali praleisti kiek kitaip. Neskaičiuoti,skaityti straipsnius kurių niekada neskaitai,susiplanuoti vasarą arba iškelti sau naujų siekių. Aš mėgstu savaitgalius. Atidarai langą ir sėdi ant palangės ,geri žalią arbatą su jazmino prieskoniu ir šią akimirką nori tik vieno -  veikti. Tyliai niūniuoti ir apsikabinti kelius ,lyg ir besijaučiant vienišai,bet kartu ir reikalingai. Būt savo vietoje.

Share:

Mieste niekada nebūna nuobodu

Kokius mus mato kiti - laimingus,nuolat besišypsančius,abejingus aplinkai,arba liūdnus. Dažnai jie pasako "Na bet tu tai visada su šypsena" ir tu nusišypsojęs atgal pasakai 'o ko čia liūdėt?Juk viskas taip gražu.' Ir viskas ir būna gražu,kol nepradedi mąstyti ir klausti savęs kodėl jie tai pastebi,kodėl taip yra,kodėl,kodėl aš klausiu savęs kodėl ir dar milijono įvairių klausimų. Bet argi galime kaltinti dėl to kitus? Kada susimąstome ,kiek žmonių ir mūsų visų tikrai mus pažįsta ir ką galėtum vadinti draugu. Šiomis dienomis,draugas - tokia nuvertėjusi sąvoka ! Einu su draugu į kiną. Turiu tokią draugę,bet nemėgstu jos. Su draugais šventėm gimtadienį ir dar daug kitų apibūdinimų. Atrodo,šiomis draugą gali ir nusipirkti . Už pinigus? Kodėl gi ne. Už paslaugą ? Labai tikėtina. Tačiau,kas esame mes? Manau daugelis iš mūsų vis dar verkiame nerasdami gyvenimo prasmės ir to kabliuko,kuris skatintų tave judėt į priekį. Kartais pasakome per daug,tikint,kad gal mūsų atvirumas ir dalis nuoširdumo,pakeis santykius su žmogumi. Bet pažvelgus iš kitos pusės,juk ne visus ir mėgstam. Kiti žmonės tiesiog yra mums netinkami,ir su jais kalbant jaučiam,kad šitas žmogus nebus mums artimas. Bet ką gali žinoti. Gal tas praeivis iš pilies gatvės po kelių metų bus tavo artimas draugas ?  Mes galime nemėgti žmonių,pamatant juos pirmą kartą. Kaip ir su dainom. Išgirdęs dainą pirmą kartą gali sau pasakyt " O Dieve,kas gali tokių klausyt ?" ,o kitą dieną jau eisi ir dainuosi ją,galbūt net garsiai be jokio sąžinės jausmo,kad gal būt trukdai šalia einančiam žmogui susikaupti..  Jau nebe suskaičiuoju tų kartų,kaip vis įjungdavau virdulį ir nepasidarydavau arbatos. Turbūt tuo metu turėjau kitokių minčių ir be arbatos darymo. Gal tai buvo kažkas rimto,o gal tiesiog pavieniai planai kurie po truputi virsta realybę. Yra tiek galimybių,daryti tai,kas tau patinka ir bėgti kur nori. Kaip skauda tai,apie ką žinai tik tu bėgti yra geriausias dalykas. Bėgt, nevalgyt šokolado ,bet tiesiog..pajausti. Atsisėsti ant palangės,pamatyti spindinčias šviesas kitų žmonių languose ir tamsų dangų,kuris jeigu ne šaltis primintų vasarinį dangų su milijonu žvaigždžių. Išjungti šviesą kambaryje ,atsisėsti,įkvėpti ir pasakyt sau,kad sunkus tik šis vakaras. Visi žinome tą jausmą,kaip ant širdies tiesiog sunku dėl nulinių priežasčių,kurių nusakyti žodžiais patys net negalim.. Susivokti,kad esi vienišas yra viena,bet suvokti,kad tave supa žmonės net nežinantys tavo vardo yra kur kas baisiau. Esu tikra,nėra tokio dalyko,kuris nepriverstų mūsų nusišypsot. Tik ant paviršiaus jų ieškoti nereikėtų. Pirmas antradienis,kaip leidžiu sau liūdėt.

Share:

Faiblesses humaines

Šiandien tokia dvipusė diena. Kad ir oras šiandien buvo įvairus- tai švietė saulė,tai dangus tapdavo pilkas ,kad atrodydavo jog tuoj pils lietus,o juk Tu vėl palikai namie sketį,nes niekas nesakė ,kad lis o "debesuota" ne visada reiškia lietų ir blogą orą, ar ne? Šiandien pasidžiaugiau už žmones ,kurie nepaisant stipraus vėjo ar atsikalbinėjimu kaip "juk šalta/juk žiema/juk karšta" nepalieka savo pomėgių. Važinėja dviračiais miesto gatvėmis , perka gėles,lyg jau būtu pavasaris, primerkia akis žiūrėdami i dangų ir užsideda akinius nuo saulės. Pora žmonių nusišypso einant gatve. Pasidžiaugi,kad seni geri įpročiai,kaip ir sekmadieninė kavos ir ramių pusryčių tradicija dar nėra pamiršti. Bet ir kodėl jie turėtų tapti tokiais? Atrodo ,pagaliau atradai pilnatve,netobulume matyti daug mažų tobulų dalykų. Ir kaip jau būni toje vietoje,kaip pradedi save suprasti lyg iš giedro dangaus nutinka kas nors susijęs su praeitimi. Ir tada supranti,kad žmonių taip garbinama vienatvė nėra geriausia išeitis,greičiau - visai nėra išeitis. Norisi pasikalbėti ar išsikalbėti,o kaip sunki našta užkrenta ant Tavo pečių, vienam visą tai nulaikyti darosi vis sunkiau. Sakau taip "Atvirumo akimirkoms" ,juk kartais jos būna naudingos tau ir kitiems. Nuolat aiškinęs sau,kad tau nereikia draugų ,pradedi suprasti jų visų vertę. Svarbių,kurie šalia labai ilgai,ir nesenai atrastų žmonių . Geriau kalbėti su kuo nors,negu slankioti vienam koridoriais besiskundžiant koks sunkus tas gyvenimas  ,ypač,kaip pats ne kiek neprisidedi prie jo pagerinimo. Kai kurie žmonės- labai nelaimingi ir gaila jų,kad jie neturi net žmogiškų silpnybių , o šokoladu laimingesniu nepadarysi. Tokie žmonės ,kurie bando Tave nuleisti žemyn ir verčia tave jaustis visišku nieku. Skaitant horoskopą ( žmogiškos silpnybės) tekdavo perskaityti "šiandien pasaulis bus jums veidrodžio atspindys - matysite tai ,ką turite" ir tas žodis ką turite. Kartais į daiktus žiūrime ryškesnėmis  spalvomis negu jie yra iš tiesų ; esame linkę idealizuoti kiekvieną žmogų,o ypač žmonės kurie mums patinka. Ir nutinka dienų ,kaip matai viską, ko nematei ankščiau - žmonės elgiasi taip,kaip tu elgiesi su jais,kiti žiūri į tave taip,kaip tu žiūri į juos ir kartais maža dalelę nuoširdumo gali tai pakeisti.  Skamba naiviai kaip pasakoje,bet juk tai yra visų gerų ir gražių dalykų pagrindas. Ploju sau šiandien šiame įraše nepadarius daug klaidų ir mano moralas šiandien sau pačiai : reikia draugą turėti. Būtinai.

Share:

Mondays can be good ( when you decide that it will be great)

Naujas rytas. Atsikeli su pažadais sau. Ir pro langą pamatai lietų ir visiškai pilką ir tipišką lietuvišką orą. Pff.. Juk aš ne poete,kad blogas oras mane įkveptų.. Pagalvočiau jeigu tą diena nebūčiau pasižadėjusi sau ,kad būtu kitaip. Juk būna tikrai gražių lietingų dienų. Jeigu blogas oras,tai nereiškia,kad turi sedėt namie,valgyt ledus šaukštais ,milijoninį kartą peržiūrėt "Gossip Girl" ir mintyse pabaigineti jų sakinius.. Taip,aš to kartais labai to noriu. Nes tie ledai,o jeigu tai Ben and Jerries padaro mane laimingiausia mergina žemeje (laimingesne už DiCaprio būsima žmoną (jeigu jis tokia turės) ,nors tiksliau,aš juk pati isitikinu,kad nusipirkus tų pačių ledų pagerės mano nuotaika. Juk tai tiesiog pateisinama priežastis nelysti iš namų ir nemeginti kažko pakeisti. Kai kurie žmonės stebina savo problemomis ir kiekvieną dieną -kandžiom replikom ,kurias pasakius jie jaučiasi didžiausiais pasaulio šmaikštuoliais. Bet žinot ką? Niekas neturi teisės gadinti mum nuotaikos. Tai yra tas pats,kad niekas neturi teises atimt iš kito galimybės būt laimingu. Taip taip taip,būna dienų,lyg tyčia viskas atrodo eina veltui,niekas neturi prasmės,bet ar juk mes ne patys susikuriame savo pasaulį? Naivu tikėt,dauguma pasakytų,bet juk mes patys apsupame save tokiasi žmonėmis. Patys išsirenkame savo mėgstamiausias dainas.. Patys renkames rubūs, o poto kaltiname visą pasaulį,jog neturime ką apsirengt. Prisivalgome vakare ir poto visą naktį sakome,jog galėjau to ir nedaryt. Man būna sunku keltis ryte iš šiltos lovos,ruoštis eiti kažkur,daryti kažką,bet juk jeigu pasižiūrėsi iš kitos pusės tai nera pats baisiausias dalykas. Gera žinoti,kad yra žmonių kurie tave myli ir šalia kurių nori būt geresnis. Kurio žodžiai priverčia susimastyti ir pagalvoti. Užsidaryt kambaryje ir penkias minutes pagalvot,ką aš padariau,kad man būtu geriau. Ir jeigu esi nelaimingas,turėtum žinoti,kad tai 95 % tavęs ir  5% aplinkos. Nes mes traukiame gerus dalykus,kaip galvojame apie juos ir traukiame tik negatyva kaip vis prunkščiame ir pasakome "šūdas" daugiau kartų negu nuoširdų "jega" . Ir viskas priklauso tik nuo Tavęs. Linkiu sau kiekvieną dieną tokio požiūrio,nes kaip laukė pavasarinis oras susimaišo su rudeniu,o pasirodo yra žiema,šypsenos veide reikia labiausiai. Ir grynas oras einantis pro užuolaidas iš atidaryto lango,ir minkšta lovos pagalvė po sunkios dienos yra pats geriausias pabėgimas nuo dvejonių apie liūdesį. Pašokime.
Nuotaikingos savaitės, Greta.

Share: