Kai kuriomis dienomis atsikėlus ryte pagalvoju, kad mano karta gyvena velniškai tobulame pasaulyje. Taip, galite galvoti, o kodėl viskas neturėtų būti tobula - dirbam ir mokomes vienu metu, esame lyg herojai ant sparnų parnešę pirmą algą į savo namus, nusipirkę rūbą, kuris seniau buvo svajonė, ir dažniausiai sakome, kad mes neturime laiko. Tobulybė, kur mes niekada nepavargstame ir visada šypsomes, nes viskas visą laiką čiki piki. Haha, ne.
Iš tiesų, tai net šiek tiek bloga. Neįmanoma, kad tau nuolatos viskas būtų gerai. Nebent mes gyvename utopijoje kurioje puikiai mokame džiaugtis net nevykusiais dalykais ir vistiek mūsų vidus ne rėks ir ne plyš, o galvos skausmas neprimins esančių mokesčių, ir dar neparašyto bakalaurinio darbo. Gyvename tokiame pasaulyje, kur yra labai nefaina būti kitokiu negu pusė sociumo žmonių. Įkalta į galvą - turi būti gražus, turi būti fainas, tau turi būt visi įdomus ir visi tau turi šypsotis ir viskas tau visada yra gerai. Mes net gi pavydime tiems, kurių nuotraukas skroliname vos pramerkę akis Instagrame arba Facebook'e ir galvojam "blemba, nu kas čia dabar" o baisiausia "eik tu sau, kiek laikų pas ją/jį. Už ką tiek?". Nuolat lyginame save su kitais - tas valgo tą, aš nemėgstu, bet pavaidinsiu, kad skanu, darau tai, ką daro kiti nes JIEMS tai sekasi ir jie tuo gyvena, o kaip man nesigaus, kaltinsiu visus aplink tik ne save, kuris iš tiesų laimę mato ornamentų paišyme ir indų lipdime. Turėjau tokių susitikimų, kur nuolat buvo šnekama tema ' o kokia aš prasta, bet visos jos ledinės' ir nuolat skatinama spausti maximumą iš savęs, nors fizinės jėgos to nebeleidžia. Dirbam per kelis darbus, kad uždirbt, tam, kad išleist dalykam, kurie neturi visiškai jokios išliekamosios vertės. Fotografuojame naujus rūbus, lyg tai būtų didžiausia vertybė, o eidami miegoti viskas ką šiuo metu pagalvojame, tai o dieve kiek darbo manes laukia.
Bet mes niekada nesusimąstome, kad galbūt tie žmonės nuolat keliaujantys lektuvais ir spindintys internete yra labai liūdni. Galbūt, mes nematome to iš jų nuotraukų, bet galbūt net ir jiems sekasi žymiai sunkiau negu mums. Mes niekada nesusimastome, kad galbūt tai yra viskas ką tie žmonės gali ir jiems tai taip sekėsi daryti ir sekmingai kopti į viršūnę, kad jie pamiršo dėl ko jie norėjo atsidurti toje viršūnėje. Visuose nuotraukose santykiai atrodo toks lengvas dalykas, kad atrodo mes čia vieni pykstames, o kiti gi va šypsosi ir vienas kitam pyragiukus kepa iš grietinelės išraitę mylimojo vardą. O aš einu ir perkuosi sau gelių, nes man taip patinka, kad neišlaukiu ir nusiperku sau hortenziją, nes kodėl gi ne? Mes net nepagalvojame, gal tie žmonės eina miegoti su siaubingu nerimu viduje dėl kažko, o mes pabėgiojome ir mums viskas išsivalo. Kai tu eini ir skini alyvas ir mėgaujiesi pavasario kvapais, kiti prabėga net nepastebeję, kad jų didžiuliame kieme jau žydi obelis, o jaunesnioji sesė baigia mokyklą.
Aš galėčiau vardinti ir vardinti, bet kuo labiau suaugu tuo labiau suprantu, kad mano turtas yra tai kas yra mano širdyje ir mano galvoje. Kad mano mintys mane lydi, kad aš kuriu savo gyvenimą, kuris man yra geras ir fainas. Kuriame aš vieną pusmetį dirbu reklamos agentūroje, o kitą rašau straipsnius ir mokausi vairuoti, nes man patinka keisti. Aš nebijau pasakyti, kad būna šūdinų dienų ir nebijau pripažinti, kad man irgi skauda, bet kartu tai esu aš. Ir aš nenoriu galvoti, kad aš nesu kaip Aldona ar Birutė. Aš esu aš ir vien tai yra puiku. Aš turiu savo atsipalaidavimo būdus, aš galiu skaityti knygas ir galiu džiaugtis mažais dalykais. Mes taip apsikrauname ekstra dalykais, kad mes pamirštame dėl ko mes visą tai pradėjome. Pametame tikslus tarp šimtų šimtų nereikalingų lapelių, ir nerandame savo saldainio, kuri lyg lazda išsidaužėm iš arklio. Noriu versti kalnus, bet savaitgalį noriu nuvažiuoti į sodą, iš paskintų mėtų pasidaryt arbatos ir pamaitinti antyčių, nes jėga. Noriu keliauti ir pamatyti, bet labiau negu sulaukti laikų ir visų meilės noriu pasakoti istorijas iš kėlionių ir atradimų, nes mes jų tiek daug turime, o taip pamirštame, nes juk neturime laiko. O laiko visada yra, net jei atrodo, kad diena pilna, ir nuo ryto iki vakaro turi kalbėti, vakare vistiek atsiras laiko su geriausia drauge suvalgyt ledų ir pasirėmus ranka sakyt "Na jooo, tai bent savaitėlė, tiesa?"
Nereikia bijoti būti savimi. Juk mūsų draugai ir mūsų aplinka yra tai ką mes sukūrėme, ir tai, pagal mane yra pats gražiausias meno kūrinys mūsų visų gyvenimeliuose. Ir gyvenimuose.
Iš tiesų, tai net šiek tiek bloga. Neįmanoma, kad tau nuolatos viskas būtų gerai. Nebent mes gyvename utopijoje kurioje puikiai mokame džiaugtis net nevykusiais dalykais ir vistiek mūsų vidus ne rėks ir ne plyš, o galvos skausmas neprimins esančių mokesčių, ir dar neparašyto bakalaurinio darbo. Gyvename tokiame pasaulyje, kur yra labai nefaina būti kitokiu negu pusė sociumo žmonių. Įkalta į galvą - turi būti gražus, turi būti fainas, tau turi būt visi įdomus ir visi tau turi šypsotis ir viskas tau visada yra gerai. Mes net gi pavydime tiems, kurių nuotraukas skroliname vos pramerkę akis Instagrame arba Facebook'e ir galvojam "blemba, nu kas čia dabar" o baisiausia "eik tu sau, kiek laikų pas ją/jį. Už ką tiek?". Nuolat lyginame save su kitais - tas valgo tą, aš nemėgstu, bet pavaidinsiu, kad skanu, darau tai, ką daro kiti nes JIEMS tai sekasi ir jie tuo gyvena, o kaip man nesigaus, kaltinsiu visus aplink tik ne save, kuris iš tiesų laimę mato ornamentų paišyme ir indų lipdime. Turėjau tokių susitikimų, kur nuolat buvo šnekama tema ' o kokia aš prasta, bet visos jos ledinės' ir nuolat skatinama spausti maximumą iš savęs, nors fizinės jėgos to nebeleidžia. Dirbam per kelis darbus, kad uždirbt, tam, kad išleist dalykam, kurie neturi visiškai jokios išliekamosios vertės. Fotografuojame naujus rūbus, lyg tai būtų didžiausia vertybė, o eidami miegoti viskas ką šiuo metu pagalvojame, tai o dieve kiek darbo manes laukia.
Bet mes niekada nesusimąstome, kad galbūt tie žmonės nuolat keliaujantys lektuvais ir spindintys internete yra labai liūdni. Galbūt, mes nematome to iš jų nuotraukų, bet galbūt net ir jiems sekasi žymiai sunkiau negu mums. Mes niekada nesusimastome, kad galbūt tai yra viskas ką tie žmonės gali ir jiems tai taip sekėsi daryti ir sekmingai kopti į viršūnę, kad jie pamiršo dėl ko jie norėjo atsidurti toje viršūnėje. Visuose nuotraukose santykiai atrodo toks lengvas dalykas, kad atrodo mes čia vieni pykstames, o kiti gi va šypsosi ir vienas kitam pyragiukus kepa iš grietinelės išraitę mylimojo vardą. O aš einu ir perkuosi sau gelių, nes man taip patinka, kad neišlaukiu ir nusiperku sau hortenziją, nes kodėl gi ne? Mes net nepagalvojame, gal tie žmonės eina miegoti su siaubingu nerimu viduje dėl kažko, o mes pabėgiojome ir mums viskas išsivalo. Kai tu eini ir skini alyvas ir mėgaujiesi pavasario kvapais, kiti prabėga net nepastebeję, kad jų didžiuliame kieme jau žydi obelis, o jaunesnioji sesė baigia mokyklą.
Aš galėčiau vardinti ir vardinti, bet kuo labiau suaugu tuo labiau suprantu, kad mano turtas yra tai kas yra mano širdyje ir mano galvoje. Kad mano mintys mane lydi, kad aš kuriu savo gyvenimą, kuris man yra geras ir fainas. Kuriame aš vieną pusmetį dirbu reklamos agentūroje, o kitą rašau straipsnius ir mokausi vairuoti, nes man patinka keisti. Aš nebijau pasakyti, kad būna šūdinų dienų ir nebijau pripažinti, kad man irgi skauda, bet kartu tai esu aš. Ir aš nenoriu galvoti, kad aš nesu kaip Aldona ar Birutė. Aš esu aš ir vien tai yra puiku. Aš turiu savo atsipalaidavimo būdus, aš galiu skaityti knygas ir galiu džiaugtis mažais dalykais. Mes taip apsikrauname ekstra dalykais, kad mes pamirštame dėl ko mes visą tai pradėjome. Pametame tikslus tarp šimtų šimtų nereikalingų lapelių, ir nerandame savo saldainio, kuri lyg lazda išsidaužėm iš arklio. Noriu versti kalnus, bet savaitgalį noriu nuvažiuoti į sodą, iš paskintų mėtų pasidaryt arbatos ir pamaitinti antyčių, nes jėga. Noriu keliauti ir pamatyti, bet labiau negu sulaukti laikų ir visų meilės noriu pasakoti istorijas iš kėlionių ir atradimų, nes mes jų tiek daug turime, o taip pamirštame, nes juk neturime laiko. O laiko visada yra, net jei atrodo, kad diena pilna, ir nuo ryto iki vakaro turi kalbėti, vakare vistiek atsiras laiko su geriausia drauge suvalgyt ledų ir pasirėmus ranka sakyt "Na jooo, tai bent savaitėlė, tiesa?"
Nereikia bijoti būti savimi. Juk mūsų draugai ir mūsų aplinka yra tai ką mes sukūrėme, ir tai, pagal mane yra pats gražiausias meno kūrinys mūsų visų gyvenimeliuose. Ir gyvenimuose.
