Su bijūnais rankose

Būna tokių įdomių ir ganėtinai vingiuotų dienų. Tokių, kuomet viskas yra nenuspėjama, nežinai, ką veiksi ir nežinai, kaip jausies. Kartais, Tau atrodo, kad jau esi rami. Vėjas taršo plaukus ( kad ir kaip filologiškai tai skambėtų), saulė šviečia ir net šokti jau noris.. ir vis pasirodo, pati pasirenki, kaip bus. Net negalvodama, pasirenki vieną ar kitą dalyką. Arba kelią. Tiesiausią, trumpiausią, su daugiausia žmonių, lygiausią. Bet tai, kad jis lygiausias, ne visados reikš, kad jis ramiausias. Kartais užtenka vieno žvilgsnio, kad pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Kad nuo vėjo pašiurptų odą arba išraustų žandai. Suakmenėja kūnas ir jauti, kad negali sau nieko padaryt. Kiti sakytų "Tu įsimylėjai", bet kaip durnai sako tie, kurie to nejautė? Kiti sako, taip būna kartą gyvenime. Pamatai žmogų ir kojas pakerta. Pirma meilės stadija? Galbūt. O būna ir tokių, kuomet viduje sukyla tikras chaosas ir Tu, bandęs bėgti ir užsidėti kaukę, ir vėl nekaltom akim žiūri ir bandai suprasti, kada tai spėjo atsitikti. Kada užleidome vietą kitiems, prie kurių mes nenorėjome skristi ? Nes aš norėjau skristi ! Norėjau šokti į nežinią ir man nebuvo baisu. Norėjau būti tokia, kokia įsivaizdavau ir piešiau save. Aš net nenorėjau lipti per save, norėjau jaust gyvenimą, ragaut akimirkas ir važiuojant dviračiu jausti vėja, nuskintį lapą nuo medžio, pagriebt bijūną iš močiutės kibirelio, pūsti muilo burbulus bėgant per rytinę vilniaus gatvę, prisimerkt pamačius saulę, atsigerti pirmą gurkšnį kavos vos prabudus, atsigulti ant smelio paplūdimyje, kuomet net smelis batuose nebūtu problema. Užsidėt apyrankę ant idėgusios odos, prisirinkti kriauklyčių prie jūros, atmušti teniso kamuoliuką skriejantį link Tavęs, pamatyti, koks gražus miestas kuriame gyveni, kokie gražūs žmonės Tave supa. Aš norėjau, kad tai būtu tikra, kad įgautu spalvas, kad žiema būtu kaip vasara, o galvoje dar liktų gelių žiedlapiai. Kad namuose būtų bijunų. Arba alyvų. Kad ryte girdėčiau pravažiuojančių mašinų garsa,o kaip reikia vilnelės čiurlenimą. Kad vakare grįžus namo, girdėčiau juoką sklindantį iš tėvų kambario. Dievinu akimirkas, kuomet šokant apsiverti kaip reikiant, kuomet bėga prakaitas bėgant maratoną, kuomet medžių žaluma apakina, kuomet po darbų prisėdi išgerti arbatos, kuomet taip skubi, kad nespėji nusilakuot nagų, kuomet panikuojant, vienas skambutis viską pakeičia. Kuomet bėgant į troleibusą spėji papietaut, ir susirašyt ką rytoj turi nuveikti. Gyvenimas toks nuostabus, o jame tiek daug spalvų ir jausmų. Ir aš visą tai patyriau, ir tikiuosi, visa tai bus ir toliau. Bet kame mano moralas?
Viskuo šitu norėjau pasidalinti su Tavimi.
Tikiuosi, dabar tu šypsaisi. Ir pasaulis šypsosi Tau.

Share: