Niekas niekada to nepasakys. Kodėl drugeliai neskraido žiemą?

Kartais begalo norisi išsikalbėti, nors Tu ką. Net tada, kaip normalių dalykų pokalbiui rodos ir nėra, kažkas begalo neramina ir net ant žemes atsisėdi, kad suvokti, kas darosi Tavo galvoje ir iš kur tiek nereikalingų minčių galvoje. Kartais tas noras išsikalbėti nereiškia, kad dalykai tekeję savo vaga, netyčiomis pakrypo visai kitu keliu. Kartais tiesiog labai norisi pasisakyt, pasidalint. Pasakyt kaip jautiesi, nesislepiant po jokiais bet, jo ir am nežinau. Vis dėl to, prigesintos šviesos namuose niekados nereiškė, kad viskas yra gerai ir šiluma sklinda iš visų kambarių. Vaikysteje slėpdavomes po anklodėmis pamatė kažką, kas mus gąsdina... šiuo metu, nežinia kiek anklodžių reikėtų vien tam, kad pasijaustum tvirtas, kad atrėmtum negatyvą ar kitų žmonių pyktį. Šiandien vietoj to, kad bėgti namo ir parsimetus daiktus ant lovos ir kažką daryti, nusprėndžiau prasieiti kur senai buvau. Tiesiog viena. Kaip kokia lopė. Bet kartais to taip reikia. Reikia labiau, negu kito žmogaus šalia. Eini lėtai ir neskubėdama, kiek daug pamatai apie save. Kiek pasikeitė, kad Katedros aikšteje jau stato eglutę, o miestas ruošiasi Kalėdoms. Ir taip greitai ? Galvoje, dar ruduo, o štai tuoj prasidės visa Kalėdų karštinė su visais stebuklais stebukleliais, pašėlusiais žmonėmis ir lemputėmis ant kiekvieno kampo.. ir būnant meganuoširdžiai, tikrai nenoriu vaidinti, kad  labai džiaugiuosi tuo. Kodėl mes tiek vaidiname, tiek prieš kitus, prieš tikrus ir gerus draugus ? Prieš tėvus ir galiausiai sau pačiam. Aš tai padarysiu. Aš tai pasakysiu. Aš numesiu svorio. Aš pakeisiu darbą. Atrodo be žiupsnelio melo nėra dienos. Kaip nėra dienoje kavos, taip nėra ir tiesos ir viskas kas mus supa atrodo yra netikri žvilgsniai ir pasimetę žmonės. Žmonės, kurie kažkada stovėjo tvirtai dabar patys norisi būt palaikomi ir suprasti. Kaip viskas taip greitai keičiasi, nieko keisto, kad ir patys metai eina į pabaigą. Nesakau, kad gyvenimas blogas, pilnas negatyvo, bet kaip ši diena pirmadienis ir oras primena depresijos kupiną filmą . Bet ne visos dienos tokios pilkos, juk atsisukus atgal, pamatai, kad viskas būna geriau negu gerai, tačiau tokiom dienom, viskas žemiau žemės ir viskas ką turi, tai popierius ir tušinukas, kad niekas negalvotų, kad Tavo gyvenimas nieko vertas, šita diena tiesiog nuėjo ne ta linkme ir viskas bus geriau kitą dieną. Juk tam ir yra skirtas rytojus.

Share: