Su kai kuriais susitikus gėda nueiti kakavos, nes yra mada gerti kavą. O su kitais nesinori eit, nes vienintelis atsiradęs garsas bus šaukšto maišomo į puodelį garsas arba nemalonaus siurbčiojimo. Ankščiau būčiau pasilikus ir bandžius šnekėti apie orą lauke. Atrodo, žodžių kitų nėra. Kartais tylos taip norisi, ir norisi girdėt tik girgdžantį sniegą, o kartais ta tyla tiesiog žudo! Sėdi kavineje, kurioje daug žmonių, kalbi su žmogumi ir jauti, kad pokalbis veda niekur... į niekur. Kad grįžęs namo jauties toks pats koks buvai ir kas iš to ? Ir žinot, yra žmonių, su kuriais net kava neskani ir net trys šaukšteliai cukraus to nepakeis. Skaudu, bet taip yra. Ne su visais gali valgyti picą. Ne su visais gali turėt drąsos žiūrėt į krentančias žvaigždes vasaros naktį.
Kartais susitikę tiesiog turi ką kalbėt. Nereikia pritariamai linkčioti, galvot, ką čia gero suskėlus, kad pagyvinti pokalbį. Viskas būna labai paprasta ir taip gera, kaip žmogus išties Tave klauso. Šiandien Vilniuje buvo beproto gražu. Nors aš labai nemėgstu žiemos. Ji šalta, nedraugiška, ir nėra dalykų, dėl kurios galėčiau ją mėgti, tačiau šiandien visas miestas tarsi...atgyjes. Žmonės vaikšto, juokiasi arba geria vyną senamiesčio kavinukese. Kiti, pagaliau džiaugiasi laiko atradę knygai arba tam, ką jie mėgsta. Ir manau visi žinome tą jausmą, kaip labai skauda, bet nežinai kodėl. Manau dėl to, kad mes tiesiog nekalbame, tada kaip galėtumėm tai daryti. Ir staiga, žiemos vakaras tapo ne toks ir pilkas. Ne toks šaltas ir liūdnas. Kaip žmogus Tau pasako ačiū, man visada yra žymiai brangiau už padovanotus auskarus iš HM'o.. ir tai su nuolaida. Ir vis, tos mažos akimirkos. Kurias išgyveni. Žmonės, kuriuos pamatai. Kuriuos įkvepi Tu ir kurie įkvepia Tave. Šventės praėjo jaukiai ir ko daugiau norėt, kaip atrodo, ko daugiau reikia ? Ir atrodo, rytoj vėl būčiau atsikėlusi vienuolikta valandą dienos ir galvojus, kaip čia praleisti šią dieną. Rytoj norėsiu atsikelti kuo ankščiau, kad neskubant išgert arbatos ir suvalgyt skrebutį su nutelą. Ir pamenant anus metus, tuo metu buvau Romoje ir valgiau picas, o dabar esu Vilniuje. Ir matau, koks gražus miestas mane supa, nepaisant to, kas kartais užknisa ir rutina apakina, tačiau galiausiai, visos tos gatvės yra ten, kur Tu supranti, kas Tu esi ir kur norėtum būt. Viskas paprasta.
O kada Tu paskutinį karta jauteis gerai ?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą