Tiesiame kelyje visada bus vienas kelias į šoną

Visgi kartais atsitinka taip, kad net norint skubėti nespėji. 

Kad atsikėlusi ryte susiemi už galvos nes nebežinai, ką čia darai, kad jausmas, kad čia ne Tavo vieta susimaišo su tuo, kad dar nepadarei tai, dėl ko čia važiavai.

Aną savaitę buvo pats geriausias savaitgalis. Tiesiog sedėdami kambarį, ketvirtadienio naktį sumąsteme, kad norime važiuoti į Vieną. Ir kuomet kitiem tai atrode nepasiekiamas dalykas, mes tiesiog paememė ir padaremė. Ir kitą vakarą, o gal tiksliau naktį jau valgemė picą kažkokioje kavineje, nes viskas buvo užsidarę. Ir buvome visi kartu. Naktį važiavome tuščiu metro ir juokemės iš kvailų dalykų. Kartais supranti, kaip tokie dalykai priverčia Tave pasijausti. Pasijausti dalimi kažko. Dalimi kažko gražaus. Gal Tu padarai kažko akimirką gražesnę. Gal kelionę. Gal, kažkam padarai gražesnę dieną arba gyvenimą. Gal kažkas pradeda ryta susirugęs, bet Tu sugebi priversti tą žmogų šypsotis. Ir taip, vienas kitam perduodi ką turi geriausią savyje. Kartais bijau, kad nuėjusi į vakarelį neturėsiu su kuo kalbėti ir visą vakarą prabūsiu vieną. O jeigu negalvoji, kartais nutinka taip, kad susipažįsti su begalo įdomiais žmonėmis, kurių galėtum ilgiausiai  klausyti paremus galvą delnu. 

Supratau, kaip svarbu yra dalintis tuo ką turi, ir negailėti to, ką vistiek galėsi nusipirkti. 

O šiandien pasižiūrėjau į skaičius - Slovakijoje liko 28 dienos. Atrodo, ką tik buvau atvažiavus ir buvo visos 40 , ir atrodo, ką tik sedėjau ant lovos ir geriau arbatą iš dubenelio, nes puodelis buvo kažkur, o aš galvojau, o gal grįžt namo ir nesinervuot ir tiesiog praleisti ramią vasarą prie baseino ? Kažkas sako, kad tik naktį gali gauti nerealių įspūdžių, bet aš manau, kad svarbiausia tiesiog būt savimi, nes galiausiai, tai kas Tu esi yra stipriausias dalykas tavyje.

Ką aš pagalvojau, kad kuomet atvažiavau norėjau kuo greičiau išvažiuoti,o dabar atrodo tiek dalykų prieš akis, ir jeigu kiekviena savaitė būtų tokia beprotiška kaip pastaroji, galėčiau rašyti knygą. 

 Ir poto kalbi kalbi ir vis norisi žmones su kuriais esi vadinti šeima. Nes kaip dar gali vadinti žmones, su kuriais būni nuo ryto iki vakaro, su kuriais jau ne tik juokies, bet ir verki, apsikabini ir duodi pažadus, gamini maistą ir juokiesi, nes nežinai kaip atskirti makaronus, duodi penkis, daliniesi paslaptim, darai nuotraukas ir žadi atvažiuoti bei pasveikinti su gimtadienio.

Idomu, koks bus jausmas, kaip liks 10 dienų ? O galiausiai, 1 ?

Pasimėčiau.

Share:

Kartais ateina jausmas

Pradžia - sunki. Čia kaip bėgimas - pradžioje Tau sunku bėgti, tada įsivažiuoji, pagauni antrą kvepavimą.  O dabar, realiai tas pats. Įsibėgeji ir jauti, kad.. na vis gi kažkas yra ne taip.
Viena diena praeina greitai, kad net nespėji pastebėti - kuomet nuo ryto sėdi mokymuose, grįžti, eini apsipirkti, nusipirki ledų, eini ir viskas taip lengva. Nueini ir su dvidešimtečiais, nepaisant amžiaus, suvalgyti Happy Mealo, gauni žaisliuką ir sėdit kaip vaikai ir kažkaip smagu. Bėgi į autobusą, nes nežinai, kada bus kitas. Kaip guli ant žolės, juokesi ir šnekiesi. Kalbi kalbi ir kalbi. Tyli, susižvalgai ir nusijuoki. Stovi balkone ir matai naktinę Bratislavą, kas iš tolo tamsoje atrodo visai nieko.. Ir juokesi nuoširdžiai, ir jautiesi labai jaukiai net nelaikydamas rankoje alaus ir jauti, kad žmonės Tave vertina ir be jokių kitų dalykų.
Tačiau visada po vakaro ateina rytas, ir ne tik nuo Tavęs ir Tavo nusiteikimo priklauso, kokia ji bus. Kartais būna taip nuobodu, kad vėl pradedi skaičiuoti dienas, kada važiuosi namo, arba pradedi paišyti žvaigždutes sąsiuvinio kampe.
Kartais žmonės, kuriuos pažįsti vos keletą dienų, pasidalina su Tavim tuo, ką kiti sako tik gerai papurtomi, Ir tai, per prievartą. Kartais, vėl suabejoji savimi ir klausi savęs, kodėl Tu tai darai. Kam ? Ir dėl ko ? Ar visa tai kažko verta?
Kartais ateina jausmas, kuomet atiduotum visą po pagalvę sukištą šokoladą, kad galėtum apkabinti savo žmogų. Ir pasakyti " Kaip gera, kad esi šalia" .
Kaip gera, kad yra su kuo pasidalinti ir pasikalbėti.
Kaip gera, kaip turi kam padėti galvą ant peties.
Kaip gera, ar ne ?

Share:

Mažais žingsneliais link

Atsikelus ryte girdi dainuojančius paukščiukus ir pliurpiančias kambariokes - vien tas faktas, kad gyveni su kambariokėm, man, tarsi iš auksinio narvelio išlindusiai yra begalo neįprastas ir keistas.
Ketvirta diena. Atrodo, dar tik pirma praėjo, ir jau tiek visko yra ką papasakoti ir apibūdinti ir yra apie ką pasišnekėti ir jau pradėdi gaudytis svetimame mieste,o gal Tau tik taip atrodo, kad jau viską žinai, nes tiesa tame, kad beveik nieko nežinai. Tik, kad iki Vienos visai netoli, kas tikrai yra prioritetas MUST VISIT sąraše.
'Kuomet kalbi apie namus, net apie counting days, Tavo akys spindi' - ir išties, kaip kas paklausia, kaip kas yra lietuviškai, arba, kaip ten pas Jus Lietuvoje ir tada Tu atsisėdi, suploji ir pradedi pasakot. Ir gal Tu niekada nesupratai, bet kaip kalbi ir šypsena atsiranda, ir žmonėm įdomu pasidaro ir mėgaujiesi to, kad žmonės išties nuoširdžiai domisi, tai kaip ten viskas pas mus. Čia, viskas žymiai brangiau, vietiniai - meh. Šiandien parduotuveje vienas vaikinas mūsų paklausė ar mes užsieniečiai ? Ir mes žinoma atsakėmė "taip" . Pardavėjas mum nusišypsojo ir netgi atsisveikino su mumis. Bet dauguma žiūri kreivai ir bruka savo slovakų kalbą. Ir ištiesų, kaip smagu būti tam, kuris padės. Nes supranti, kaip jaučiasi tie užseniečiai savoje šalyje, kuomet kažko neranda arba ieško.
Ar apsipratau ? Truputuką, ilgėsi namam jaučiu, stiprų, bet ne tokį, kad norėtųsi sedėt kampe. Aš - taip toli nuo namu, realiai - viena, be draugų ir čia yra puiki patirtis. Būti kažkuo, stengtis ir bandyti. Parodyti save, pamatyti, kaip persilauži, kaip klumpi ir vėl stojies.
Kaip atsikeli ryte, ir jau žinai ką veiksi rytoj.
Jūs galite ilsetis Palangoje, bet aš būsiu čia. Čia yra ką nuveikti. :)
Linkėjimai !
p.s. negeriau kavos jau penkias dienas. kažko trūksta.

Share:

1/ 42

O Vilniuje žolė žalesnė. O, Vilniuje irgi parsiduoda šitie ledai. O, šita vieta labai primena Vilnių. 
Taip ir panašiai, gal šimtą kartų per šią dieną. Šokas ? Mažytis, bet ne kultūrinis. Sunkiausi suvokimai, apie tai, kad nėra ką apkabinti, nėra ką pakviest išgert kavos į megstamiausią kavinę nes viskas nauja. Tai, kaip švarus popieriaus lapas. Nauji žmonės. Nepažįstamos vietos. Gatvės kurias išmini skersai išilgai ir vistiek jautiesi ne taip. Praėjo vos viena diena, o namai man jau yra brangiausia vieta. Šiuo metu namai primena tą laimingą vietą, kur laiminga mama kepa pyragus, o tėtis vedasi sūnus žiūrėti futbolo varžybų, o vakare visi susedę terasoje kalba apie tai, kokia diena buvo. Bet atvykęs ten kur nieko nepažįsti pagaliau supranti daugelį dalykų. Kad ir tebūnie tai pirmoji kelionės diena, dar prieš akis 42 dienos ir Tu vis dar jautiesi ne sava. Vaikštai gražiu miestu, geri limonadą ir vistiek kažko begalo, tiesiog siaubingai...trūksta. Ir trūksta ne tik žmonių. Trūksta žinojimo. Trūksta paprasto draugiško peties. Trūksta to juoko ir net savos kalbos. Aš niekada nemaniau,kad sedėsiu kažkur ir ilgesiuos namų taip, kaip dar nesiilgėjau. Bet kitą vertus, per anksti darytis išvadas, o pirmą diena baigėsi pokalbiu vėl matant artimus žmonės. Ir visgi gera pasiilgti, kaip yra ko pasiilgti. Gera jausti, kad žmonės Tavęs ilgisi. Nes Tu taip ilgiesi jų. 
Dar 42.

Share: