Viena diena praeina greitai, kad net nespėji pastebėti - kuomet nuo ryto sėdi mokymuose, grįžti, eini apsipirkti, nusipirki ledų, eini ir viskas taip lengva. Nueini ir su dvidešimtečiais, nepaisant amžiaus, suvalgyti Happy Mealo, gauni žaisliuką ir sėdit kaip vaikai ir kažkaip smagu. Bėgi į autobusą, nes nežinai, kada bus kitas. Kaip guli ant žolės, juokesi ir šnekiesi. Kalbi kalbi ir kalbi. Tyli, susižvalgai ir nusijuoki. Stovi balkone ir matai naktinę Bratislavą, kas iš tolo tamsoje atrodo visai nieko.. Ir juokesi nuoširdžiai, ir jautiesi labai jaukiai net nelaikydamas rankoje alaus ir jauti, kad žmonės Tave vertina ir be jokių kitų dalykų.
Tačiau visada po vakaro ateina rytas, ir ne tik nuo Tavęs ir Tavo nusiteikimo priklauso, kokia ji bus. Kartais būna taip nuobodu, kad vėl pradedi skaičiuoti dienas, kada važiuosi namo, arba pradedi paišyti žvaigždutes sąsiuvinio kampe.
Kartais žmonės, kuriuos pažįsti vos keletą dienų, pasidalina su Tavim tuo, ką kiti sako tik gerai papurtomi, Ir tai, per prievartą. Kartais, vėl suabejoji savimi ir klausi savęs, kodėl Tu tai darai. Kam ? Ir dėl ko ? Ar visa tai kažko verta?
Kartais ateina jausmas, kuomet atiduotum visą po pagalvę sukištą šokoladą, kad galėtum apkabinti savo žmogų. Ir pasakyti " Kaip gera, kad esi šalia" .
Kaip gera, kad yra su kuo pasidalinti ir pasikalbėti.
Kaip gera, kaip turi kam padėti galvą ant peties.
Kaip gera, ar ne ?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą