Visi mes esame priklausomi. Vieni priklausomi nuo savo gyvenimo ritmo taip, kad negali jo apleisti, kiti priklausomi nuo žmonių, kurių negali paleist, treti - priklausomi nuo darbų, kurių nenori paleisti, ir negali apleisti. Tačiau visi mes turime tam tikrą pabėgimo būdą į poilsį ar ne tik, kuris norim nenorim, pakeičia ir mus ir mūsų nuotaiką, arba mūsų sprendimus.
Kuomet pakuoji į lagaminą daiktus atostogoms, viskas apie ką galvoji, kad būtų bent pora patogių batų, keletas gražių suknelių ir įdomi knyga. Viskas ką deliojame ir perdeliojame galvoje tai to laiko perspektyvoje suplanuoti ir nelabai pavykę dalykai, klausimai kurie neduoda ramybės. Tačiau, kai žinome, jog pusę metų mūsų nebus namie ir galbūt pusę metų nematysime visų veidų, kuriuos matydavom kasdieną ir apsikabindavom, arba vos išlipus iš lovos neplautais plaukais bėgdavom ryte gerti kavos ir ant greito sudoroti migdolinį kruasaną, visi tie keliavimų dalykai įgauna kitokią prasmę. Realiai, viskas eina taip letai, o kartu ir taip greitai, kad net lagamino krovimo faktą bandai kuo labiausiai atitolinti ir galiausiai štrichuoji viską paskutinę dieną, žiauriai nesekmingai, jog pamiršti pusę ant stalo paliktų dalykų, vos neišbėgi iš namų be akinių ir penkis kartus tikrini, ar pasiemiau tą pasą ar ne? Bet nieko gi jei nepasiemiau, kortelė irgi tinka...ar ne? Ir santyki su žmonėm užglaistai visa kitaip. Kai žinai, kad skrendi per pusę europos, tas ryšys pradžioje atrodo begalo stiprus, bet su laiku silpnėja. Gyventi skirtingus gyvenimus, atsikelti skirtinga valandą, pas mane saule, o pas tave lietus ir visiškai kitaip formuota kasdienybė stato barjerą ir nori nenori, būdamas kitur tu gyveni to miesto gyvenimą. Tu, kartu su vietiniais, skubančiais į darbus, skubi ar tai į mokslus ar tai į darbą, bet kitaip. Žinai, kad gatvėje nesutiksi draugo ir nepaplepėsite valandą. Tiesa, netikėtai sutikau savo buvusio buto šeimininkę Lisabonoje, Lisabonos autobuse, paties piko metu. Ant kiek neįtikėtina sutikti žmogų viešajame transporte, kuriame be to žmogaus yra kokie trisdešimt kitų. Kaip ir neįtikėtina išvažiuoti iš namų kuris tarsi vienkiemis į šalį, kur realiai pažįsti žemelapį ir vietas, bet ne žmones. Įdomu, kaip jaučiasi žmonės, plaukiantis laivu aplink pasaulį, kurie penkis mėnesius plaukioja vandenyne, dažniausiai prieš miegą ir vos pabudus matant per bangas einantį horizontą, kurie ne tai, kad atsisako visiškos savo rutinos, bet ir būna kažkur tarp niekur ir tam tikros šalies arba salos.
Kas man labiausiai patinka būnant svetur tai yra tai, kad kas vyksta namuose ir tai kas vyksta čia yra visiškai skirtingi dalykai. Tai labai keista, bet man taip neįprasta nebūti savo miesto dalimi. Kažkiek keista yra būti čia ieškotojai ir ieškoti vietų, ieškoti savo staliuko prie lango, surasti savo suoliuką parke, savo mylimiausia dainą važiuojant autobusu į paskairas arba rytinio prasibėgimo skvere daina (bet kita negu aną vasarą, nes ta daina ir dabar puikiai man tinka). Pasiilgau dviračio ir laisvės, kurią jaučiu juo važiuodama. Ne, nepagalvokite, kad skundžiuos, namo dar tikrai nenoriu, tiesiog ilgiuosi savo kasdienybės, kurią turėjau. Gal labiau rutinos? Bet manau, kad duota galimybė kurtis save čia. Juk čia galima tiek pasiimti. Priklausomai, kam norėsi duoti to, ką sukaupei savyje visą laiką iki tol. Kuo tikrai galiu pasidžiaugti, kad čia yra su kuo pabūti. Pašneketi. Išgerti kavos. Pakeliauti. Ir suvalgyti picą vidury savaitės.
Ir nors kartais aplanko liūdnos mintys ir pasiilgstu darbo ir nuolatinio frylancinimo kavinėse, bet, manau, kad kai turėsiu darbą, tikrai ilgesiuos savo laisvės jaunystės.
Namie įsikūriau, ikėjos žvakėmis pasirūpinta, manau, oficialiai galima sakyti einu namo. Nes laikina stotelė irgi gali tapti namais, kartais, mums labai to reikia, kad nusprestumėm, kur norime eiti ir ką norime daryti.
Už įkvėpianti naujovėmis Rugsėjį.
