Sėdžiu ant savo naujos mėgstamiausios vietos šią vasarą, kuri papildys mano mėgstamiausių "Mano" vietų sąrašą. Tai vietą kur esu aš ir tiesiog laikas, kuris mane supa. Valgau turbūt jau penktą tų pačių skonio ledų porciją šią savaitę, ir kas sako, kad kai kurie dalykai yra nepakartojami, tai pritariu ir paneigiu - tas skonis tai tikrai, bet vat jausmas visados yra pakartojamas.
Pastaruoju metu mano galvoje labai daug įvairių minčių apie labai įvairius dalykus. Ilgą laiką viduje jaučiau tokį labai stingdantį jausmą, kuris man neleido jaustis gerai ir kuris blokavo labai daugelį dalykų. Dabar atsisuku atgal ir matau, kad stebiuosi, kaip pati savęs nepradėjau nemėgti ir engti. Juk neveltui sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi, tiesa? Tai ir grįžtant prie jausmo. Ištiesų labai sunku paaiškint, bet toks jausmas, kad ir kvepuoti sunku, kažkas labai spaudžia ir oras kurį įkvėpi nėra grynas. Ir kai tai jauti, nuoširdžiai nebežinai ko imti, imi svarstyti ar tai lėktuvo bilietas, ar tai atostogos, o gal tiesiog buvimas su savimi padės tą jausmą nugalėti. Gal buvimas su žmonėmis arba kažkokia veikla, na žodžiu, belekas, kas suteikia jausmų, o žiauriausias dalykas sumasumarum yra tas, kad tu aplamai nieko nebejauti ir jautiesi kaip žmogus be jausmų. Jautiesi kaip tas paprastas beskonis Bio jogurtas kuris yra itin paprastas ir na toks, na, Jūs suprantate. Ir tai taip kerta per tą savivertę ir savijauta, kad va, žiūri į save ir matai ne save, o kažką kitką ir tas jausmas ima gasdinti. Nebesijauti savimi, nebežinai ko nori, nebežinai ko reikia. Užmiegi su klausimu 'kas aš' , atsikeli su klausimu 'kas man' ir taip ne savaitę ir ne dvi. Ir tada atrodo, visi nusuka nugaras, niekas nebegirdi ir tada skundies viskuom, kad viskas labai blogai, ne taip, o tada žiauriai skaudžiai atsitrenki į sieną. Pirmą, antrą , trečią kartą. Ir supranti, kad kažką turi pakeisti ir turi pamąstyti, pagaliau, ištiesų, labai apie viską ir plačiai, kad susidėlioti dalykus į vietas.
Tai man kainavo ne vieną skrydį ir ne vieną naują patirtį, keletas skaudžių situacijų, neapgalvotą nesąmonę, kritimą žemyn, supratau, kad galiu labai puikiai viską paslėpti ir visvien išlaikyti vidinį stabilumą, o kame esme, kad kai laikai tą stabilumą, laikaisi, bet savęs rankose nebeturi. Ir perrašyti dienos ateinančios nebegali, nes visa tai lieka vakar dienoje ir atrodo, jog bandome pavyti vėją. Ir mes skrendame iš miesto į miestą, nuo žmonių, pas žmones, dėl žmonių ir ar tuo metu tikrai gyvename. Šią vasarą, kol kas, Vilniuje nakvojau tik 21 dieną. Visas kitas buvau kitur, nes viskas ko norėjau tai pabėgti nuo namų ir nuo savęs. Pabėgti nuo to garso kiekvieną rytą, nuo gatves kurią kertu, nuo kelių kuriais einu, nes to pasidarė visisiškai per daug, kad grįžčiau.
Ir po šitiekos laiko, aš sėdžiu Prancūzijoje, kurioje valgau ledus ir jaučiu vėją - tokį tyrą. Jaučiu jūros kvapą - gilų ir tikrą, kaip ir bangas. . Jaučiu kiekvieną šlamėsį, kiekvieną emociją ir kiekvieną malonumo akimirką. Jūs sakote, kad tai naturalu, o aš sakau, kad aš dar nesijaučiau taip namie, kaip jaučiuosi viduje. Tam, kad save surasti, reikia pasiklysti visiškai aklai ir ne vieną kartą.
Už tai, kas tikra.
Pastaruoju metu mano galvoje labai daug įvairių minčių apie labai įvairius dalykus. Ilgą laiką viduje jaučiau tokį labai stingdantį jausmą, kuris man neleido jaustis gerai ir kuris blokavo labai daugelį dalykų. Dabar atsisuku atgal ir matau, kad stebiuosi, kaip pati savęs nepradėjau nemėgti ir engti. Juk neveltui sakoma, kad nuo savęs nepabėgsi, tiesa? Tai ir grįžtant prie jausmo. Ištiesų labai sunku paaiškint, bet toks jausmas, kad ir kvepuoti sunku, kažkas labai spaudžia ir oras kurį įkvėpi nėra grynas. Ir kai tai jauti, nuoširdžiai nebežinai ko imti, imi svarstyti ar tai lėktuvo bilietas, ar tai atostogos, o gal tiesiog buvimas su savimi padės tą jausmą nugalėti. Gal buvimas su žmonėmis arba kažkokia veikla, na žodžiu, belekas, kas suteikia jausmų, o žiauriausias dalykas sumasumarum yra tas, kad tu aplamai nieko nebejauti ir jautiesi kaip žmogus be jausmų. Jautiesi kaip tas paprastas beskonis Bio jogurtas kuris yra itin paprastas ir na toks, na, Jūs suprantate. Ir tai taip kerta per tą savivertę ir savijauta, kad va, žiūri į save ir matai ne save, o kažką kitką ir tas jausmas ima gasdinti. Nebesijauti savimi, nebežinai ko nori, nebežinai ko reikia. Užmiegi su klausimu 'kas aš' , atsikeli su klausimu 'kas man' ir taip ne savaitę ir ne dvi. Ir tada atrodo, visi nusuka nugaras, niekas nebegirdi ir tada skundies viskuom, kad viskas labai blogai, ne taip, o tada žiauriai skaudžiai atsitrenki į sieną. Pirmą, antrą , trečią kartą. Ir supranti, kad kažką turi pakeisti ir turi pamąstyti, pagaliau, ištiesų, labai apie viską ir plačiai, kad susidėlioti dalykus į vietas.
Tai man kainavo ne vieną skrydį ir ne vieną naują patirtį, keletas skaudžių situacijų, neapgalvotą nesąmonę, kritimą žemyn, supratau, kad galiu labai puikiai viską paslėpti ir visvien išlaikyti vidinį stabilumą, o kame esme, kad kai laikai tą stabilumą, laikaisi, bet savęs rankose nebeturi. Ir perrašyti dienos ateinančios nebegali, nes visa tai lieka vakar dienoje ir atrodo, jog bandome pavyti vėją. Ir mes skrendame iš miesto į miestą, nuo žmonių, pas žmones, dėl žmonių ir ar tuo metu tikrai gyvename. Šią vasarą, kol kas, Vilniuje nakvojau tik 21 dieną. Visas kitas buvau kitur, nes viskas ko norėjau tai pabėgti nuo namų ir nuo savęs. Pabėgti nuo to garso kiekvieną rytą, nuo gatves kurią kertu, nuo kelių kuriais einu, nes to pasidarė visisiškai per daug, kad grįžčiau.
Ir po šitiekos laiko, aš sėdžiu Prancūzijoje, kurioje valgau ledus ir jaučiu vėją - tokį tyrą. Jaučiu jūros kvapą - gilų ir tikrą, kaip ir bangas. . Jaučiu kiekvieną šlamėsį, kiekvieną emociją ir kiekvieną malonumo akimirką. Jūs sakote, kad tai naturalu, o aš sakau, kad aš dar nesijaučiau taip namie, kaip jaučiuosi viduje. Tam, kad save surasti, reikia pasiklysti visiškai aklai ir ne vieną kartą.
Už tai, kas tikra.
