Didelėm galimybėm prasidėję metai po truputėlį eina į pabaigą. Paskutinis metų mėnuo ir bėgančios dienos primena, kad ne tik mėnesio galas artėja, bet ir pačių metų pabaiga. Didžiausia simbolika yra užversti knygas, subraukyti varneles prie darbų, kuriuos turėjau padaryti arba žvilgtėlti kiek atnešė šie metai ir kiek sau juose radau. Metai, kurie prabėgo greičiau negu tikėtasi, kurie viršijo lūkesčius ir planų kūrimą, kurie leido suprasti ir atrasti.
Sunku patikėti, kad prieš savaitę mano kojas skalavo atlanto vandenyno krantai, švietė saulė, o palydinti saulėtėkį net išspaudžiau vieną ašarą iš to, kaip buvo gražu ir kaip man reikėjo būtent tokios akimirkos. Toli nuo namų, su naujais žmonėmis ir kitoje aplinkoje. Kad tai nebūčiau toji aš, kurią dvidešimt metų pažįstą kaip nuo A iki Z. Labai reikėjo, kad išmokčiau pajausti ir susidėčiau save iš naujo į vietas, suprasčiau, ko man reikia ir ko aš noriu.
Pagalvojau, kad šiais metais nors ir veikiau labai daug, bet labai daug kartų bijojau. Bijojau suklysti, gauti blogą žodį, padaryti kažką ne taip. Padarius kažką blogo visada jausdavausi kalta, kažką daranti ne taip, ir vėl suklydusim o blogiausia - nepakankamai gera tam, kad tai daryčiau. Nuo rutinų bėgdavau į užsieny, kas išeidavo į naudą. O visai netyčia gavau galimybę pabėgti visai pusei metų į kitą vietą. Nerealu ir visai naudinga, nors išvykimo metu buvo labai sunku palikti patogų komfortą, stabilią situaciją ir ViskąŽinauNesEsuNamie statusą, bet prasilaužus tikrai pradėjau iš naujo atrasti nežinojimo žavėsį ir atradimų jausmą. Ir ar jums taip nebūna? Eini tom pačiom gatvėm, tokiu pačiu žingsniu, sutinki žmones, apsikabini ir pasikalbi. Laikinumo konstanta aplanko kiekvieną kartą ieškant pažįstamų veidų miniose. Vis einame, vis tikimės, kad va, gal už šio kampo ir pasiekiam namus galiausiai nepajautę, o jau ruošėme emociją, nors jos nepanaudojome.
Naujai atrasti miestai, nauji žmonės, draugai iš kitų šalių, apie kurių draugystę kartais pamąstau, kad na laikina čia visa tai, kaip įmanoma palaikyti draugystę, kuomet vienas va, tarkime, Ispanijoje, kitas Lietuvoje. Bet įmanoma. Ir susitikti vidurį Europos įmanoma, ir apsikabinti būna žymiai smagiau, kai žmogaus ilgą laiką nematai. Ir pradėjau vertinti. Draugą šalia. Žmogų, kuris skiria laiko. Žmogų, kuris išklauso. Išvažiuojant turėjau sau daug klausimų - ar veiks šita draugystė, ar pavyks išsaugoti tą ryši, ar mes dalinsimes įvykiais ar susiskambinsime? Sėdint lėktuve viskas ką galvoji yra tai, kad tie galvojimai atsakymų neatneša. Bet va, išvyksi ir paaiškės visos spelionės ir minčių delionės. Atitolimas nuo namų visada reiškia atsiskyrimą. Nors emociškai to nevyksta, bet jauti, kad grįžus visų gyvenimai yra tokie pasikeitę, o tu turi iš karto prisitaikyti prie pokyčių. Bet užtai kai įdomu juos visus vėl sutiki. Draugus, pažįstamus, šeimos narius. Pasisemę naujų dalykų mes grįžtame ir tampame kažkiek kitokie. Išlaisvėjame ir nebestatome aplink save stiprių sienų, iš kurių vis vien dažniausiai nėra naudų. Ir grįžus į namus, į tuos, kur gatvės aprašinėtos prisiminimais ir augimu bei istorijomis, vėl kuri naujas istorijas.
Ir tada aš supratau, kaip sunku mums būna pradėti eiti link kažko, bet kaip greit įprantame, Kaip sunku žengti pirmą žingsnį, bet įlipus į pusę kalno jau ir atgal nebeatsigręži, o toliau lipti tampa vis lengviau ir lengviau. Iš to gimė mano sakinys, į kurį sudėjau tai kas man svarbu. Įpročiai, išėjimas iš komforto zonos, nauji atradimai, sugrįžimai prie to, kas buvo senai mintimis pamiršta ir svarbiausią - ryšį, kurį kuriu su žmonėmis. Ir nesvarbu, kiek laiko pažįstami ar kiek valandų iškalbėta. Ryšis stato viską.
Gyveni sau ir įpranti matyti tik platų ir žydrą dangų. Įpročiu tampa vaikščioti su džinsiniu švarku nubučiuotu vasaros smėlio granulių arba tiesiog be pirštinių. Klausaisi garsiai grojarasčio 'Atradimų Portugaliją', nes kiekvieną kartą, kai ten apsilankau (visus du kartus ane, Greta?) tai vis pagaunu save atrandant kažką naujo, seno arba tai kas jau senai turėjo būti atrasta, bet vieta ir laikas buvo ne ta.
Ir štai suprantu - gyventi tarp bangų ir lengvumo vėjų įpranti labai greitai, o prie geros atmosferos nereikia laiko įprast, nes viskas atrodo taip teisinga, tiesiog taip, kaip ir turi būti ir visada turėjo būt. Tačiau, kai kalba pasisuka apie namus, mes šiek tiek susigūžiam. Kalbame mažiau, dairomes daugiau. Dalykai kuriuos bandei vytis verčia tave atsitraukti. Sprendima keisti kelio kryptis tqri išgaruoja ir tampa nebeaktualūs. O kai kurie žmonės? Na jie tiesiog privalo būti apkabinti ir žinoti, kad labai gera juos turėti. Gera šiltą žandą šalia glausti, duot penkis pamačius, jog vienas kitam paruošėt tas pačias dovaneles, užklausti "Kaip jauties namie?" ar palinkėti gražių švenčių. Tie kurie paskambina, tie kurie įrašo balsą ir kurie net už 3000 kilometrų esantis priverčia jaustis taip, lyg viskas būtų čia ir dabar. O tada ir supranti, kad ryšys, žmogau, ryšys svarbiausia, tiesa?
Sunku patikėti, kad prieš savaitę mano kojas skalavo atlanto vandenyno krantai, švietė saulė, o palydinti saulėtėkį net išspaudžiau vieną ašarą iš to, kaip buvo gražu ir kaip man reikėjo būtent tokios akimirkos. Toli nuo namų, su naujais žmonėmis ir kitoje aplinkoje. Kad tai nebūčiau toji aš, kurią dvidešimt metų pažįstą kaip nuo A iki Z. Labai reikėjo, kad išmokčiau pajausti ir susidėčiau save iš naujo į vietas, suprasčiau, ko man reikia ir ko aš noriu.
Pagalvojau, kad šiais metais nors ir veikiau labai daug, bet labai daug kartų bijojau. Bijojau suklysti, gauti blogą žodį, padaryti kažką ne taip. Padarius kažką blogo visada jausdavausi kalta, kažką daranti ne taip, ir vėl suklydusim o blogiausia - nepakankamai gera tam, kad tai daryčiau. Nuo rutinų bėgdavau į užsieny, kas išeidavo į naudą. O visai netyčia gavau galimybę pabėgti visai pusei metų į kitą vietą. Nerealu ir visai naudinga, nors išvykimo metu buvo labai sunku palikti patogų komfortą, stabilią situaciją ir ViskąŽinauNesEsuNamie statusą, bet prasilaužus tikrai pradėjau iš naujo atrasti nežinojimo žavėsį ir atradimų jausmą. Ir ar jums taip nebūna? Eini tom pačiom gatvėm, tokiu pačiu žingsniu, sutinki žmones, apsikabini ir pasikalbi. Laikinumo konstanta aplanko kiekvieną kartą ieškant pažįstamų veidų miniose. Vis einame, vis tikimės, kad va, gal už šio kampo ir pasiekiam namus galiausiai nepajautę, o jau ruošėme emociją, nors jos nepanaudojome.
Ir tada aš supratau, kaip sunku mums būna pradėti eiti link kažko, bet kaip greit įprantame, Kaip sunku žengti pirmą žingsnį, bet įlipus į pusę kalno jau ir atgal nebeatsigręži, o toliau lipti tampa vis lengviau ir lengviau. Iš to gimė mano sakinys, į kurį sudėjau tai kas man svarbu. Įpročiai, išėjimas iš komforto zonos, nauji atradimai, sugrįžimai prie to, kas buvo senai mintimis pamiršta ir svarbiausią - ryšį, kurį kuriu su žmonėmis. Ir nesvarbu, kiek laiko pažįstami ar kiek valandų iškalbėta. Ryšis stato viską.
Gyveni sau ir įpranti matyti tik platų ir žydrą dangų. Įpročiu tampa vaikščioti su džinsiniu švarku nubučiuotu vasaros smėlio granulių arba tiesiog be pirštinių. Klausaisi garsiai grojarasčio 'Atradimų Portugaliją', nes kiekvieną kartą, kai ten apsilankau (visus du kartus ane, Greta?) tai vis pagaunu save atrandant kažką naujo, seno arba tai kas jau senai turėjo būti atrasta, bet vieta ir laikas buvo ne ta.
Ir štai suprantu - gyventi tarp bangų ir lengvumo vėjų įpranti labai greitai, o prie geros atmosferos nereikia laiko įprast, nes viskas atrodo taip teisinga, tiesiog taip, kaip ir turi būti ir visada turėjo būt. Tačiau, kai kalba pasisuka apie namus, mes šiek tiek susigūžiam. Kalbame mažiau, dairomes daugiau. Dalykai kuriuos bandei vytis verčia tave atsitraukti. Sprendima keisti kelio kryptis tqri išgaruoja ir tampa nebeaktualūs. O kai kurie žmonės? Na jie tiesiog privalo būti apkabinti ir žinoti, kad labai gera juos turėti. Gera šiltą žandą šalia glausti, duot penkis pamačius, jog vienas kitam paruošėt tas pačias dovaneles, užklausti "Kaip jauties namie?" ar palinkėti gražių švenčių. Tie kurie paskambina, tie kurie įrašo balsą ir kurie net už 3000 kilometrų esantis priverčia jaustis taip, lyg viskas būtų čia ir dabar. O tada ir supranti, kad ryšys, žmogau, ryšys svarbiausia, tiesa?
