Vieną kartą prisėdus žodžiai dėliojasi labai sunkiai, vien dėl to, kad yra begalo daug ko pasakyt. Vis kiekvieną dieną tyliai pamastau, kas aš būčiau jeigu ne visa tai ką teko praeiti ? Visi tie dalykai, kalbos, kelionės. Nauji skoniai, nauji žmonės, didėli įspūdžiai ir klaidos. Kritimas lygioje vietoje ir atsistojimas tuomet, kuomet atrodo jau geriau nebus arba tiesiog nebus išeities.
Bet šiandien ne apie tai, kaip visada būna blogai, o apie tai, kad kartais pats netikėčiausias dalykas priveda Tave prie vietos nuo kurios matosi kylanti saulė.
Kaip sakoma, grįžti kažkur kur jau buvai nebėra atsitiktinumas. Tai veikiausiai atsitinka todėl, kad kažką ten pamiršai. Ir aš irgi manau, kad kartais tiesiog atsirandi ten kur ir reikia ir tai tiesiog nutinka. Kartais tos kelionės būna labai laiku ir jos Tau suteikia žymiai daugiau negu aštuonios vasaros savaitės iš kurių nesupratai pusės to ką turėjai suprasti. Ir visgi, suprasti. Kodėl mums kartais taip reikia to laiko, kad suprasti ?
Ir kartais tereikia visiško atsitiktinumo - išpiltos kavos, veluojančio autobuso, paliktų raktų arba pamesto auskaro, kad Tu suprastum kad tai, dėl ko bėgai per lietų, putei žvakutes ir užsimerkdavai matant krentačią žvaigždę visuomet buvo tiesiai prieš Tave ir visada klausydavo Tavo žodžių, siūsdavo atvirutes per Kalėdas ir kartais ta tyla sėdint ant palangės šeštą ryto ir stebint kylančią saulę atsako į penkis klausimus užduotus dieną prieš kuomet atrodydavo jog net nebežinai ką dabar.
Naujai atrastos senos vietos ir iš naujo atpažinti seni pažįstami tape draugais ir vienybę, kurios nesurasi ir kurios neatrasi šiaip. Draugų veidai po mažiau negų metų pertraukos išvysti žmones iš toli ir jausti, kad esate čia ir dabar, kalbant apie dalykus, kuriuos esi senai pamiršus ir prisimeni iš naujo tai ką palikai nespėjusi suprasti.
Jie visuomet man sakydavo, kad tyla yra pats garsiausias garsas. Jie visuomet man sakydavo, kad draugai - didelis turtas. Bet niekada apie tai nesusimąstydavau, kol nepamačiau. Kad guminukai būna skanūs tik tada, kuomet yra iš ko pasijuokti. Kad vynas geriasi skaniai tada, kuomet kalbi apie savo gyvenimą namie su drauge kurios nematei menesių menesius. Kad nuoširdžiausia šypsena yra tuomet, kuomet matai draugus, kurių manei nepamatysi mojuojančius iš apačios ir prašančių išmesti raktus. Kad draugystė, tai grįžti namo ir nusiūsti penkias nuotraukas iš oro uosto. Kad draugystė tai apsikabinti, kada to reikia. Kad tai yra tai, ko Tu negali nusipirkti. Ir tai, ko atsitiktai negali surasti. Ir kartais tiesiog reikia tai suprast, kad atsitiktinumų nebūna ir gyvenimas yra gražus.
O Tavo?
Bet šiandien ne apie tai, kaip visada būna blogai, o apie tai, kad kartais pats netikėčiausias dalykas priveda Tave prie vietos nuo kurios matosi kylanti saulė.
Kaip sakoma, grįžti kažkur kur jau buvai nebėra atsitiktinumas. Tai veikiausiai atsitinka todėl, kad kažką ten pamiršai. Ir aš irgi manau, kad kartais tiesiog atsirandi ten kur ir reikia ir tai tiesiog nutinka. Kartais tos kelionės būna labai laiku ir jos Tau suteikia žymiai daugiau negu aštuonios vasaros savaitės iš kurių nesupratai pusės to ką turėjai suprasti. Ir visgi, suprasti. Kodėl mums kartais taip reikia to laiko, kad suprasti ?
Ir kartais tereikia visiško atsitiktinumo - išpiltos kavos, veluojančio autobuso, paliktų raktų arba pamesto auskaro, kad Tu suprastum kad tai, dėl ko bėgai per lietų, putei žvakutes ir užsimerkdavai matant krentačią žvaigždę visuomet buvo tiesiai prieš Tave ir visada klausydavo Tavo žodžių, siūsdavo atvirutes per Kalėdas ir kartais ta tyla sėdint ant palangės šeštą ryto ir stebint kylančią saulę atsako į penkis klausimus užduotus dieną prieš kuomet atrodydavo jog net nebežinai ką dabar.
Naujai atrastos senos vietos ir iš naujo atpažinti seni pažįstami tape draugais ir vienybę, kurios nesurasi ir kurios neatrasi šiaip. Draugų veidai po mažiau negų metų pertraukos išvysti žmones iš toli ir jausti, kad esate čia ir dabar, kalbant apie dalykus, kuriuos esi senai pamiršus ir prisimeni iš naujo tai ką palikai nespėjusi suprasti.
Jie visuomet man sakydavo, kad tyla yra pats garsiausias garsas. Jie visuomet man sakydavo, kad draugai - didelis turtas. Bet niekada apie tai nesusimąstydavau, kol nepamačiau. Kad guminukai būna skanūs tik tada, kuomet yra iš ko pasijuokti. Kad vynas geriasi skaniai tada, kuomet kalbi apie savo gyvenimą namie su drauge kurios nematei menesių menesius. Kad nuoširdžiausia šypsena yra tuomet, kuomet matai draugus, kurių manei nepamatysi mojuojančius iš apačios ir prašančių išmesti raktus. Kad draugystė, tai grįžti namo ir nusiūsti penkias nuotraukas iš oro uosto. Kad draugystė tai apsikabinti, kada to reikia. Kad tai yra tai, ko Tu negali nusipirkti. Ir tai, ko atsitiktai negali surasti. Ir kartais tiesiog reikia tai suprast, kad atsitiktinumų nebūna ir gyvenimas yra gražus.
O Tavo?
