Kuomet diena po dienos, didžiausią laiko dalį praleidžių skaitydamą tą patį sakinį po kelis kartus, nejučia pradedu galvoti. O taikliau sakant - prisiminti praetį. Prisiminti tokius momentus, kada nereikėjo sedėti prie knygų ir lapais apversto stalo, kada viskas buvo kitaip. Bent jau taip ima atrodyti. Ir nuo pilkšvos nemigos prasideda minčių dėliojimas ir pradedu galvoti, kad dabar galvoje tiek minčių, kad galėčiau visą dieną neaistraukti nuo popieriaus lapo ir tiesiog susikaupusi dėlioti žodį prie žodžio, Nežinau apie ką, bet kad kažkas iš to išeitų - faktas.
Žmogiškas galvojimas - na ko gi Tau trūksta, priveda iki nostalgiškų atsiminmų.
Kai pasineriu į sentimentus, prisimenu daug labai gražių akimirkų. Atrodo, žiema ar ne žiema (nes juk tiek dažnai viskas priklauso nuo oro), vistiek atsirasdavo labai gražių akimirkų ar kažkokios prasmės. Juk gyvenimas, jis niekada nebūna tobulas. Ir niekada nebūna viskas nerealiai fainai. Po kiekvieno aštrumo, norisi kažko švelnaus, lyg tas vejelis, kuris būna gegužės vakarais. Aš galėčiau valandomis šnekėti apie ANKŠČIAU, bet vat dabar, man vis dar sunku. Bet aš tikrai nesakau, kad viskas yra blogai. Tiesiog tam tikri dalykai labai stabdo, o juk pradėti kad ir taip sunku, isivažiavus pamažu pradėti jausti vidinę revoliuciją. Kažkodėl, mąstant apie praeitį viskas atrodo žymiai tyriau, negu yra dabar.
Pasirodo, seniau mano išgyvenimai buvo žymiai tyresni. Dar kaip vakar prisimenu 2015 metų pavasarį, kai rodos mano pasaulėlis man slydo iš po kojų, bet reikiamu laiku, atsirado labai teisingi zmones ir labai nauja sviežia aplinka, kurios dėka išmokau begales naujų dalykų, o svarbiausia, nebebijojau būti savimi. Dar dabar prisimenu ėjima kovo pirmojo savaitgalio rytą, labai šilta ir nebūdinga kovui orą, šviečiančią saulę ir tuščia 8 valandos ryto Vokiečių gatvę ir vos kelis praeivius vedžiojančius šunis. Pamenu šiltą saulę, bet šiltesnį jausmą viduje. Tuo metu dar nežinojau, kaip tai pakeis mane ir mano istorijas bei mane pačią. Dviračiu apvažinėdavau visą miestą, džiaugdavausi bundančia gamta, visame matydavau gėrį, atrodo, tai buvo vienas spalvingiausių laikotarpių kurie suėjo į labai gerą jausmą.
Pamenu, kai mano draugas Mindaugas vis mokė mane kaip teisingai naudoti žodžius KAIP o KAI, nes aš visados sugebėdavau parašyti KAIP. Oiii, kiek aš pykau ant jo, kad jis nuolat mane taiso. Man atrodė, kad jis čia specialiai man taip sako, kad aš ką, rašyti nemoku ar kaip. Bet dabar kiekvieną syk rašydama KAI prisimenu, kiek kartš žvaigždute man Mindaugas taisydavo KAIP į kai. Pamenu, kaip manp draugė man vis sakydavo, kad jeigu nepabanydsi, juk nieko ir neturėsi. Apsoliučia nieko. Bijodama kažką keisti, esu daug kartų palikusi save be naujų galimybių, kurias galėčiau būti gavusi. Bet tuo metu mes nepagalvojame apie gerus linkėjimus, ir labiau fokusuojames į kitus dalykys, kurie, tarkime, yra svarbesni.
Kuomet mes klausome dainų, atrodo, jog jos yra mūsų gyvenimo fragmentai. Mes einame, mes šypsomes, vėl išgyvename ir vėl jaučiame. Pajaučaime tai, ką jautėme labai labai senai. Pažadinami mūsų jausmai, kurių atrodo taip senai nebuvo...ir jie taip senai nebuvo paliesti.Tiesa, juk ir pats nebežinojai, kad gali mylėt. Kad įsitvirtinęs viduje jausmas nemylėt staiga gali tapti žaibišku įsimylėjimu, kad ir tą patį žmogų vėl ir vėl, kas kartą iš naujo.
Kiekvienam nuostabumo sąvoka yra labai panši - juk tai priverčia mus gyvent. O gyventi taip idomu. Tai priverčia mus jausti vėl, išgyventi pamirštus dalykus, sudarinėti sąrašus, žadėti sau pradėti iš naujo, kad ir šiandien arba rytoj, arba va dabar. Pradėti kažką naujo. Nebebijoti ir eiti labai tvirtai. Juk jeigu kažkada mums pasisekė pavyti ir pasiekti tai ko mums gyvenime taip reikėjo, gal ir dabar mums pavyks nuvyti šaltį ir pradėti iš naujo ?
O toks jausmas labai retai aplanko, kai tu jauti, kad tuoj bus, kažkas gero ir visiškai svaiginančio.
Dėl tokių akimirkų verta būti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą