Pirmomis dienomis aš mėgavausi nauju miesto gyvenimu. Dideliu, svetimos šalies, skubančio ir beabejonės, begalo gražaus miesto ritmu. Ir kai ramiai atsisėdi ant smelio, prieš banguojantį atlanto vandenyną prieš akis, į galvą ateina mintys ir atsakymai. Tada jau supranti, kad kai kuriems dalykams visados reikia laiko ir aplinkos.
Aš gavau puikią progą išmokti dalykus iš naujo ir juos suprasti. Aš supratau, kad vienatvė turi labai aiškią ribą ir kad tai nėra sprendimas. Tai niekados nėra sprendimas. Supraau, kad tyla yra labiau buvimas vietoje, negu judėjimas. Pamačiau, kad judėjimas atgal irgi yra judėjimas ir tai ne visada yra blogai ar nepakeičiama. Tada Tu tiesiog pasirenki kitą galimybę ir viskas tampa teisinga. Ir visos klaidos buvusios ankščiau, nuvertos pagalvės ir akių slepimai tampa pakeisti kažkuo kitu.
Aš supratau, kad po tylos ištarti žodžiai būna patys geriausi, o juokas - pats tikriausias, ypač, nukreipiant akis nuo žmonių ir pasižiūrint į geltoną dangų nuspalvinta švelniom pajūrio saulės spalvom.
Mes labai labai dažnai einame per dalykus, taip natūraliai, kad net nežiūrime ant kiek svarbūs ir rimti jie yra. Ant kiek jie mus kuria, formuoja ir supa ir sustato elementus ir detales į vieną bendrą vaizdą, o tos detalės iš naujo sukuria..Tave. Tai buvo kažkas, ko man labai reikėjo. Tai buvo kažkas, kai labai daug dalykų man tiesiog krito iš rankų ir viskas ką aš darydavau, kai tai pastebėdavo kiti, tiesiog sukąsdavau lūpą ir žvelgdavau į žemę. Bet tai padėjo man atrasti iš najo, kad seni dalykai ir draugai, noras keliauti ir pamatyti bet kokią kainą, galimybė keliauti, nes turi ją ir niekas tavęs nelaiko ir savęs kūrimas turbūt yra pats geriausias procesas mūsų metais. Kūryba, meilė, oras, jūra, juokas ir kiti dalykai, sustato viską į savo reikiamas vietas. O tada tu pamatai, kad kažkam irgi patinka vos įsigijus knygą nuklijuoti lipduką su kainą. Kad kažkas rytą pradeda nuo espresso stovint prie baro. Kad kartais grojant gerai dainai, atsidarai langą ir žaidi su plaukais palei vėją, nes JAUTI vėją. Kad kad ir kur bebūtum, visur yra žmonių, kurie kažko ilgisi. Portugalijoje tam net gi yra žodis fado, kuris reiškia, dainos stilių, ar labiau, lyrika ir jausmą paremta dainavimu iš labai labai stipraus ilgesio, ar kažko trūkumo. Aš pamačiau, kad pažintum pasaulį, tau nereikia tiek daug ir nebūtina gelbėti visą pasaulį, kartais reikia padėti draugui, o visa kita ateis savaime.
Ir galiausiai, po visko giliai įkvėptas oro gurkšnis. Ir tada apsidairai ir viską iš naujo pamatai.
Saulės nubučiuoti linkėjimai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą