Time you spent away count diffirentely : WAW

Iš tiesų, nesu tokia krūta keliautoja, kad galėčiau sakyti, jog kelionės - mano gyvenimas ir aš apie tai žinau apsoliučiai viską. Deja, bet ne, užtat, pakeliauti, faktas faktelis aš tikrai mėgstu. Ir tiesa sakant, man kelionė yra aplinkos pakeitimas trumpesniam ar ilgesniam laikui/pabėgimas nuo rutinos/atostogos/ naujų galimybių paieška/ naujas gyvenimo etapas arba savaitgalio išvyka. Kelionė gali būt ir į Kauną ir į Palangą, nes mes pajudame iš vietos kurioje esame kasdieną, susipakuojame (bent jau dantų šepetuką arba dezinfekcinio rankų skysčio, someone is addicted to that) ir judame savo tikslo link.

Prieš kelionės visados jaučiu tokį, kažkokį tais jauduliuką. Net negaliu pasakyti, kad jis malonus, bet tai yra kažkas tarp excited ir tarp blemba, o gal lėvai bus? Tačiau visada stengiuosi save nuraminti, nes kelionių metu galiu padaryti tai, ko paprastomis dienomis dėl užimtumo ir darbų nespėjų, tai yra -paklausyti muzikos ir pagalvoti apie savo gyvenimą. Mintys dažniausiai susidėlioja labai teisinga linkme, o ir keliauti vienai ar su kompanija, bent jau man skirtumo nėra, bet viskas pasikeičia. Ir vos man išėjus iš oro uosto/išlipus iš traukinio/autobuso prasideda naujas etapas. Nauja aš. Vos man išėjus iš to pastato durų aš įeinu į miestą pilną šurmulio, ramybės, bėganančių žmonių ar niekur neskubačių pasauliečių erdvę, kurioje jie nežino kas aš esu, bet ir aš nežinau, kas jie yra. Manau supratote, man keliauti tai tarsi persitvarkyti viską iš pagrindų, o kartais net nudažyti kambario sienas. Ant tiek galinga.

Šį savaitgalį ketvirtą kartą lankiausi Varšuvoje (galėčiau sakyti septintą, jeigu buvimas oro uoste skaitosi????) ir galiu pasakyti, kad tikrai patiko, nes pavyko atrasti tą Varšuvą kurios žmonės nežino ir nemato, nes bėga nuo vieno turistinio objekto prie kito ir nespėja pajausti miesto ritmo. Iš tiesų, man šiek tiek liūdesėlis pasidaro, kuomet sako, kad Lenkija šūdas, lenkai irgi lopai o ir šiaip nėra ką veikt, bet kažkaip liūdnoka stumti ant dalykų, kurie daro didesnę infrastrūktūros pažangą už šalį kurioje gyveni, bet aš norėjau pakalbėti ne apie tai, o apie tai, kad dažniausiai dalykai kuria yra arti yra ne ką mažiau verti jūsų demėsio negu dalykai esantys už atlantų ir penkiolikos valandų skrydžio lėktuvu.

Aš LABAI, labai labai LABAI stipriai mėgstu kavines. Ypač tas, kurios specializuojasi į sveiką maistą/gerą kavą/ sveikus desertus ir užkandžius. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiuosi atradusi savo lūksečius atitikančią vietą svetur. Toks jausmas, lyg po ilgaus kroso grįžtu namo prisėsti ir čia jau garuoja skaniausia kava. Tikrai, Etno cafe Varšuvoje yra visiškai kažkas wow.  Tai yra būtent tokia vieta, kurios tikrai neieškočiau specialiai, o radau visiškai netikėtai, pagalvojus "Ai nu gal bus bent wifi kur nors" ir tiek. Dažniausiai, mažiausi lūkesčiai mane nuveda į didžiausius atradimus.

Prisimenu, su drauge Migle norėjome aplankyti labiausiai hipster kavos vietą Varšuvoje Ministerstwo kawy, patį pirmą kartą taksistas mus nuvežė į kažkokį tais fabriko kiemą, į kurį įvažiuoti galima tik su specialiais leidimais (bet Gžegožui tai tikrai nerūpėjo) ir sako 'tai va čia'. Susižvalgiusios pagalvojem, fak, nu bet juk instagrame tai visiškai kitaip atrodė. Kiek laiko pasipykę su Gžegožu liepėm mus nuvežti į pagrindinę gatvę. Radom, įėjom ir pamatėm žiauriai žiauriai maža kavinukę (kurioje vienu metu sedėti po du gali, na, kokie, tram žmonių) pilnut pilnutelę žmonių. Nelabai supratome tos magijos, bet kai valgėme brownio pyragą ir gerėme kavą supratome, kad šioje vietoje yra neįtikėtinai didelis kablys - kokybę. Būtent dėl to toje vietoje praktiškai netyla žmonių, o prisižiūrėti gali įvairiausių vaizdų - pagyvenusių porų su kostiumais, nes sekmadienį šventai turi daryti kas teikia malonumą iki madingų lenkų jaunimo, iš kurių, wow, net aš norių pasimokyti ir būt įkvėpta. 

Tačiau labiausiai man patiko tai, kad ilgesnį laiką praleidęs kitur labai suartėji su tuo miestu. Kažkaip ir šalis tampa tokia, visai nieko. Sugebėjau atrasti tai ko man rekia - skanų maistą, gražius pastatus, akį traukiančius vaizdus. Pradėjau atrasti kitos šalies madas, jų skonius ir kokybę, kurios dažnai ieškau. Išvažiavus tiesiog norėjau pailsėti ir pabūti, niekur neskubėti. Niekur neskubėjau ir tai buvo geriausia, kas galėjo nutikti. Visiškai ramūs žingsniai ir mintys didelių idėjų link.

Grįžusi namo ilgiuosi šilto vėjo balkone stebint dangoraižių panoramą. Tačiau visada žinau, jei kada reikės sugrįžt, jau žinosiu kur turiu eiti. Jei dalelė mūsų kažkur lieka, mes visada galime sugrįžt.

Linkiu ir Jums sugrįžti ten, kur kartais norisi būti. Gausite žymiai daugiau, negu galvojate.

Nenustokime ieškoti.

Share:

Kai lijo

Labai liūdna, kai nėra žodžių. Ir labai liūdna, kai nėra ką pasakyti.

Visada viskas atrodo natūralu. Mes šnekames, kartais valandomis telefonu, kartais small talkais bibliotekose arba kavinių eilėse. Apsišnekame stotelėse, pakeliui namo ar susitikę pieno skyriuje. Būna įvairiausių pokalbių, įvairiausių temų, įvairiausių žmonių. Vieną dieną gali atrodyti, kad šiandien jau pašnekėjai su visu pasauliu, o kaip velniškai tai įdomu - tiek žmonių, visi su savom istorijom iš kurių ir pasimokyt ar susižavėt iš naujo ir kažko naujo įsikvėpti. O ir visi šypsosi ir dalinasi gerais dalykais. Kitomis dienomis, atrodo, niekas net sveikintis nenori, o ir akis pakelti ganėtinai sunku. Ir vėl gi tos pačios istorijos, tie patys savi dalykai, kurių kiti neprivalo žinoti. Bet iš tikrųjų pagalvokite, kaip liūdna - neturėti ką pasakyt. O kūnas tiesiog plešia ir dainuoją ir nori kažką daryti. Man taip būna, kai nežinau ką sakyti, kai tiesiog norisi nusišypsot, o kaip nemėgstu tylos ir kaip ji mane gąsdina. Kartais tyla yra tai ko aš bijau labiausiai. Juk tai ne bendru sutarimu reiškia, kad kažkas yra. Arba nėra. Ir tai taip keista. Būna jaukių tylu, kur galva galvon padėjus jauti, kad esi namie, bet būna tokių tylu, kad gėda pasakyt. O tai pasakyt kažką, o tai gal ne, o tai atsiprašyt, kad netyčia kažką pastūmiau, o gal niekas nepastebėjo, o pasakyt, kad pirkau kavą su pienu, o ne juodą? Ir taip toliau ir panašiai, apsisunkiname sunkiausiomis mintimis ir vėl randame tūkstančius priežasčių pyktis, tylėti, nekęsti ir tiesiog laikyti viską savyje.

Kai buvau dvyliktokė, pradėjau bėgioti. Bėgimas man puikiai padėjo susitvarkyti su stresu, egzaminais, kažkokiom ten mokyklos meilėmis ir tuo metu, sunkiais feilais, kaip tarkime - stojau į užsienio universitetą, o galiausiai likau Lietuvoje. Pastaruoju metu aš nelabai bėgiojau, o paskutinius savo didelius kilometrus bėgau Portugalijoje, suprantate, kodėl. Ir prieš porą savaičių išbėgau į lauką. Prasivėdint, tada sau sakiau. Kai galva degė nuo "pavyks/nepavyks", dedlainai spaudė galvą, joga atpalaidavo, bet ne tiek, nusprendžiau laikas šiek tiek atsigaivint. Noriu jaustis gerai, todėl metu į šoną visus bet ir TYNGIU, todėl vietoj stovėjimo vietoje renkuosi bėgimą. Tai nėra kažkoks pasididžiavimas savimi, tačiau man tai yra žingsniai į priekį. O tas kilometrų skaičius juk tikrai nėra svarbus. Bėgdama aš būnu su savimi ir su savo mintimis, ką reiškia, kad aš tyliu. Ir tai yra tokia.. laisvė. Bet tada aš suprantu, kad tyla su savimi, ir tyla su kitais - du skirtingi dalykai, kuriuos mes turime išmokti valdyti. Apskritai, kai augi, supranti, kad gyvenimas nėra kaip simsai ir vienu kodu nesunaikinsi visų emocijų ir kažkokių nefainų savijautų.

Būna ir dienų kai rodos, viskas slysta iš po kojų ir kažkaip nepasiseka. Matai, kad reikia dar pastangų, dar laiko, dar kantrybės. Ir kai sunku, noris nieko nenorėt, bet yra nuostabus žodis praeis.

Ir tikrai, praeis. Va tarkime, šiandien taip smagiai lijo. Buvo taip gera, kad net sunku apsakyti. Po tokios tvankumos pagaliau vaikščioti gaiviomis gatvėmis ir net nešiotis skėti nėra liūdesėlis.
Eikim pabėgiot, arba suvalgyt tiramisu. Visi dalykai, o ypač liūdnesni, praeina, ir rytoj vėl viskas būna geriau.

Share:

Tai yra apie mus

Kai kuriomis dienomis atsikėlus ryte pagalvoju, kad mano karta gyvena velniškai tobulame pasaulyje. Taip, galite galvoti, o kodėl viskas neturėtų būti tobula - dirbam ir mokomes vienu metu, esame lyg herojai ant sparnų parnešę pirmą algą į savo namus, nusipirkę rūbą, kuris seniau buvo svajonė, ir dažniausiai sakome, kad mes neturime laiko. Tobulybė, kur mes niekada nepavargstame ir visada šypsomes, nes viskas visą laiką čiki piki. Haha, ne.

Iš tiesų, tai net šiek tiek bloga. Neįmanoma, kad tau nuolatos viskas būtų gerai. Nebent mes gyvename utopijoje kurioje puikiai mokame džiaugtis net nevykusiais dalykais ir vistiek mūsų vidus ne rėks ir ne plyš, o galvos skausmas neprimins esančių mokesčių, ir dar neparašyto bakalaurinio darbo. Gyvename tokiame pasaulyje, kur yra labai nefaina būti kitokiu negu pusė sociumo žmonių. Įkalta į galvą - turi būti gražus, turi būti fainas, tau turi būt visi įdomus ir visi tau turi šypsotis ir viskas tau visada yra gerai. Mes net gi pavydime tiems, kurių nuotraukas skroliname vos pramerkę akis Instagrame arba Facebook'e ir galvojam "blemba, nu kas čia dabar" o baisiausia "eik tu sau, kiek laikų pas ją/jį. Už ką tiek?". Nuolat lyginame save su kitais - tas valgo tą, aš nemėgstu, bet pavaidinsiu, kad skanu,  darau tai, ką daro kiti nes JIEMS tai sekasi ir jie tuo gyvena, o kaip man nesigaus, kaltinsiu visus aplink tik ne save, kuris iš tiesų laimę mato ornamentų paišyme ir indų lipdime. Turėjau tokių susitikimų, kur nuolat buvo šnekama tema ' o kokia aš prasta, bet visos jos ledinės' ir nuolat skatinama spausti maximumą iš savęs, nors fizinės jėgos to nebeleidžia. Dirbam per kelis darbus, kad uždirbt, tam, kad išleist dalykam, kurie neturi visiškai jokios išliekamosios vertės. Fotografuojame naujus rūbus, lyg tai būtų didžiausia vertybė, o eidami miegoti viskas ką šiuo metu pagalvojame, tai o dieve kiek darbo manes laukia.

Bet mes niekada nesusimąstome, kad galbūt tie žmonės nuolat keliaujantys lektuvais ir spindintys internete yra labai liūdni. Galbūt, mes nematome to iš jų nuotraukų, bet galbūt net ir jiems sekasi žymiai sunkiau negu mums. Mes niekada nesusimastome, kad galbūt tai yra viskas ką tie žmonės gali ir jiems tai taip sekėsi daryti ir sekmingai kopti į viršūnę, kad jie pamiršo dėl ko jie norėjo atsidurti toje viršūnėje. Visuose nuotraukose santykiai atrodo toks lengvas dalykas, kad atrodo mes čia vieni pykstames, o kiti gi va šypsosi ir vienas kitam pyragiukus kepa iš grietinelės išraitę mylimojo vardą. O aš einu ir perkuosi sau gelių, nes man taip patinka, kad neišlaukiu ir nusiperku sau hortenziją, nes kodėl gi ne? Mes net nepagalvojame, gal tie žmonės eina miegoti su siaubingu nerimu viduje dėl kažko, o mes pabėgiojome ir mums viskas išsivalo. Kai tu eini ir skini alyvas ir mėgaujiesi pavasario kvapais, kiti prabėga net nepastebeję, kad jų didžiuliame kieme jau žydi obelis, o jaunesnioji sesė baigia mokyklą.

Aš galėčiau vardinti ir vardinti, bet kuo labiau suaugu tuo labiau suprantu, kad mano turtas yra tai kas yra mano širdyje ir mano galvoje. Kad mano mintys mane lydi, kad aš kuriu savo gyvenimą, kuris man yra geras ir fainas. Kuriame aš vieną pusmetį dirbu reklamos agentūroje, o kitą rašau straipsnius ir mokausi vairuoti, nes man patinka keisti. Aš nebijau pasakyti, kad būna šūdinų dienų ir nebijau pripažinti, kad man irgi skauda, bet kartu tai esu aš. Ir aš nenoriu galvoti, kad aš nesu kaip Aldona ar Birutė. Aš esu aš ir vien tai yra puiku. Aš turiu savo atsipalaidavimo būdus, aš galiu skaityti knygas ir galiu džiaugtis mažais dalykais. Mes taip apsikrauname ekstra dalykais, kad mes pamirštame dėl ko mes visą tai pradėjome. Pametame tikslus tarp šimtų šimtų nereikalingų lapelių, ir nerandame savo saldainio, kuri lyg lazda išsidaužėm iš arklio. Noriu versti kalnus, bet savaitgalį noriu nuvažiuoti į sodą, iš paskintų mėtų pasidaryt arbatos ir pamaitinti antyčių, nes jėga. Noriu keliauti ir pamatyti, bet labiau negu sulaukti laikų ir visų meilės noriu pasakoti istorijas iš kėlionių ir atradimų, nes mes jų tiek daug turime, o taip pamirštame, nes juk neturime laiko. O laiko visada yra, net jei atrodo, kad diena pilna, ir nuo ryto iki vakaro turi kalbėti, vakare vistiek atsiras laiko su geriausia drauge suvalgyt ledų ir pasirėmus ranka sakyt "Na jooo, tai bent savaitėlė, tiesa?"

Nereikia bijoti būti savimi. Juk mūsų draugai ir mūsų aplinka yra tai ką mes sukūrėme, ir tai, pagal mane yra pats gražiausias meno kūrinys mūsų visų gyvenimeliuose. Ir gyvenimuose.

Share: