Visada viskas atrodo natūralu. Mes šnekames, kartais valandomis telefonu, kartais small talkais bibliotekose arba kavinių eilėse. Apsišnekame stotelėse, pakeliui namo ar susitikę pieno skyriuje. Būna įvairiausių pokalbių, įvairiausių temų, įvairiausių žmonių. Vieną dieną gali atrodyti, kad šiandien jau pašnekėjai su visu pasauliu, o kaip velniškai tai įdomu - tiek žmonių, visi su savom istorijom iš kurių ir pasimokyt ar susižavėt iš naujo ir kažko naujo įsikvėpti. O ir visi šypsosi ir dalinasi gerais dalykais. Kitomis dienomis, atrodo, niekas net sveikintis nenori, o ir akis pakelti ganėtinai sunku. Ir vėl gi tos pačios istorijos, tie patys savi dalykai, kurių kiti neprivalo žinoti. Bet iš tikrųjų pagalvokite, kaip liūdna - neturėti ką pasakyt. O kūnas tiesiog plešia ir dainuoją ir nori kažką daryti. Man taip būna, kai nežinau ką sakyti, kai tiesiog norisi nusišypsot, o kaip nemėgstu tylos ir kaip ji mane gąsdina. Kartais tyla yra tai ko aš bijau labiausiai. Juk tai ne bendru sutarimu reiškia, kad kažkas yra. Arba nėra. Ir tai taip keista. Būna jaukių tylu, kur galva galvon padėjus jauti, kad esi namie, bet būna tokių tylu, kad gėda pasakyt. O tai pasakyt kažką, o tai gal ne, o tai atsiprašyt, kad netyčia kažką pastūmiau, o gal niekas nepastebėjo, o pasakyt, kad pirkau kavą su pienu, o ne juodą? Ir taip toliau ir panašiai, apsisunkiname sunkiausiomis mintimis ir vėl randame tūkstančius priežasčių pyktis, tylėti, nekęsti ir tiesiog laikyti viską savyje.
Kai buvau dvyliktokė, pradėjau bėgioti. Bėgimas man puikiai padėjo susitvarkyti su stresu, egzaminais, kažkokiom ten mokyklos meilėmis ir tuo metu, sunkiais feilais, kaip tarkime - stojau į užsienio universitetą, o galiausiai likau Lietuvoje. Pastaruoju metu aš nelabai bėgiojau, o paskutinius savo didelius kilometrus bėgau Portugalijoje, suprantate, kodėl. Ir prieš porą savaičių išbėgau į lauką. Prasivėdint, tada sau sakiau. Kai galva degė nuo "pavyks/nepavyks", dedlainai spaudė galvą, joga atpalaidavo, bet ne tiek, nusprendžiau laikas šiek tiek atsigaivint. Noriu jaustis gerai, todėl metu į šoną visus bet ir TYNGIU, todėl vietoj stovėjimo vietoje renkuosi bėgimą. Tai nėra kažkoks pasididžiavimas savimi, tačiau man tai yra žingsniai į priekį. O tas kilometrų skaičius juk tikrai nėra svarbus. Bėgdama aš būnu su savimi ir su savo mintimis, ką reiškia, kad aš tyliu. Ir tai yra tokia.. laisvė. Bet tada aš suprantu, kad tyla su savimi, ir tyla su kitais - du skirtingi dalykai, kuriuos mes turime išmokti valdyti. Apskritai, kai augi, supranti, kad gyvenimas nėra kaip simsai ir vienu kodu nesunaikinsi visų emocijų ir kažkokių nefainų savijautų.
Būna ir dienų kai rodos, viskas slysta iš po kojų ir kažkaip nepasiseka. Matai, kad reikia dar pastangų, dar laiko, dar kantrybės. Ir kai sunku, noris nieko nenorėt, bet yra nuostabus žodis praeis.
Ir tikrai, praeis. Va tarkime, šiandien taip smagiai lijo. Buvo taip gera, kad net sunku apsakyti. Po tokios tvankumos pagaliau vaikščioti gaiviomis gatvėmis ir net nešiotis skėti nėra liūdesėlis.
Eikim pabėgiot, arba suvalgyt tiramisu. Visi dalykai, o ypač liūdnesni, praeina, ir rytoj vėl viskas būna geriau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą