Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu. Aš nueinu į kambarį, aš skaitau knygą, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Aš užkaičiu virdulį, įdėdu arbatos maišėlį, užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango, pasižiūriu į liepą - man ramu, bet aš sau meluoju. Aš nueinu į kambarį, bet pasėdžiu ant grindų, nes vidus dreba. Aš skaitau knygą, atrandu pasiklydusias viltis, aš pasiryškinu gražias eilutes. Aš paverkiu į pagalvę, aš apsimetu, kad to nebuvo ir apverčiu ją į kitą pusę. Aš pasižiūriu į veidrodį, aš jas nusivalau ir aš nueinu miegot. Tiksliau, aš bandau užmigti.
Kiekvieną dieną mes pereiname per įvairias kliūtis, kurios tyko mus vos išėjus iš laiptinės. Netinkamai pasirinktas keliukas, kartais, netinkamas oras, kad galėtum jaustis laiminga, o dar kartais trukdo netgi tie, kurie nieko nedaro. Žmonės sako, ramybę surasti labai lengva. Lengva kaip nueiti į bandelinę nusipirkti kruasano arba taip kaip kažką įskaudinti. Sužeisti kažką. Kuomet žeidžiam, juk mums neskauda, tačiau kuomet tai daro kiti, jausmas baisus. Tai prilygsta popieriaus perejimui per odos pirštą, savotiškam jausmui, kuomet jauti, kad… tai viskas. Tai viskas, kas skauda. Tai gatvės, tai dainos, tai kvapai, koridorium nueinantys kvepalai, du cukraus šaukšteliai kavoje. Tai kortelė pinigineje kurią visados nešiojames su savimi, tai tarsi amuletas arba akmenukas, kuris visada šalia, net jeigu šiandien nesidažeme ir į lauką išėjome tik išnešti šiukšles.
Tai rytai, kuomet atsikelus nebežinai ar vasaros rytai tikrai Tavo megstamiausi. Tai nuleistos žemyn svajonės ir stiklinė vandens į veidą.
Tai kaip bėgti nuo savęs, už kampo ir vėl sutinkant save. Tai lyginti ano pirmadienio puse septintos su kito pirmadienio puse septintos. Tai suprasti, kad tai yra viskas, o kartu ir niekas.
Ir po tokių savęs ieškojimo kelionių namai nebetampa tais pačiais kuriais buvo. Juose nebekvepia lavandom, juose nebeaidi juokas. Jo čia ir nebuvo. Laimė tai nerimta. Džiaugtis ir kvatoti tai vaikų žaidimas. O nuoširdžiai pajausti, kad esi laimingas - pasakos fragmentas.
Grįžti namo - ta grįžt į realybę. Sujauktais patalais, kurie visvien susijaukia, nuvytusiom gelėm ir dulkėtom lentynom.
Ir šį vakarą, aš įeinu į virtuvę.
Aš užkaičiu virdulį. Aš įdėdu arbatos maišelį. Aš užpilu vandens. Aš atsistoju prie lango- pasižiūriu į liepą. Man ilgu. Bet viskas gerai, nes gelės vėl žydi. Aš nueinu į kambarį, aš skaita
Šiandien - puiki diena pradeti kažką naujo, o dėl viso kito aš atsiprašau.
Na, už tai, kas buvo lėvai.
Ir šiandien, aš atsikeliu ir šiandien kambarį ir vėl žydi gelės.
O kas geriausia - jos pagaliau kvepia.
O kas geriausia - jos pagaliau kvepia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą